Tėvų ir paauglių mediacija. Kaip remiantis konfliktų sprendimo ir mediacijos principais pravesti pokalbį (II dalis)

Pirmoje dalyje pasidalinau pamąstymais ir įdėjomis kaip pasiruošti pokalbiui.

Prieš tęsiant toliau, keletas klausimų jums:

• ar jūs tikrai pasiruošęs(-usi) pokalbio metu nusiimti savo karūną?
• ar jūs tikrai pasiruošęs(-usi) atakuoti problemą, bet ne prieš jus esantį žmogų?
• ar jūs tikrai pasiruošęs(-usi) daryti nuolaidas ir eiti į kompromisus?
• ar jūs tikrai pasiruošęs(-usi) susitikti su (ne)tobula savo kopija?
• ar jūs tikrai galite sau kartais leisti kažko nežinoti?

Jei užtikrintai atsakėte – ne arba net nebandėte atsakyti, nes šie klausimai jums yra visiška nesąmonė, tuomet, negaiškite savo brangaus laiko nei su pokalbiu, nei tuo labiau su šiuo tekstu.

Jei vis tik manote, kad atrasite savyje drąsos kitokiam kontaktui, tuomet, su jumis dalinuosi praktiniais patarimais, kaip pravesti pokalbį.

Pokalbio eiga

Sutartu laiku ir sutartoje vietoje pradėkite pokalbį nuo to, jog jaučiate, jog yra problema ir norėtumėte atvirai pasikalbėti jūsų įvardinta tema. Kvieskite vaiką dialogui ne vertinimais ir savo žiniomis, bet jausmais!
Jei susiduriate su atviru pasipriešinimu, nepulkite iškart į neviltį, tai gali būti vaiko normali gynybinė reakcija, kuri gali reikšti pvz. tik: „bijau“, „man nejauku“, „čia vyksta kažkas žiauriai neįprasto“, „nieko gero iš to nesitikėk“ ir pan.
Jei ir jūs jaučiatės sukaustytas tokio pasipriešinimo, tai ir dalinkitės: „aš jaučiuosi nejaukiai, nes nežinau ar mums šis pokalbis pavyks, bet aš norėčiau, kad mes pasikalbėtume kitaip ….“

Atvirumas už atvirumą. Pagarba už pagarbą. Nuoširdumas už nuoširdumą.
Tik kartais tokiems abipusiems mainams reikia laiko. Todėl neskubinkit ir leiskit pabūti kartu. Net jei visą tą paskirtą valandą jūs net per nago juodimą nepriartėsit prie išsvajoto sprendimo.

Taisyklės.  Žodis „taisyklės“ gali iškart sukelti pasipriešinimo reakciją, nes dauguma jas suprantame kaip kažkokius reikalavimus ir apribojimus, kuriems reikia paklūsti net prieš savo valią. Todėl paaiškinkite vaikui, jog jums norisi, kad nesikartotų ankstesnių neįvykusių ar nepavykusių pokalbių scenarijai, todėl būtų prasminga iškart susitarti dėl „žaidimo taisyklių“, kad neužliptumėt ant kokio seno grėblio. Patikinkite, jog jūsų susitartos taisyklės galios ir jums (ir iš tiesų galios!).

Pavyzdžiui:

• kalbėti po vieną
• nesinaudoti jokiais mobiliais telefonais ar pan.
• priminti arba trumpai supažindinti, kad kalbam už save, o ne už kitą (pvz.: Vietoj –Tu visada meluoji. Naudoti – Aš pykstu, kai išaiškėja, jog Tu man pasakei ne tiesą. Šiek tiek daugiau apie konfliktų kalbą rasite čia)
• jei taip nutiktų, jog pokalbis įsiaudrintų ir kažkuri pusė pasijustų nesaugiai – kokį kodinį žodį sutariate naudoti, kad „pristabdyti arklius“? Beje, tas pats žodis gali galioti ir jei norėsite sustabdyti, kitą šalį, kai ji mėtosi „tujinimo“ granatomis arba pastoviai pertraukinėja. (pvz.: pauzė, stop ir pan.)

Tik jūs pažįstate save ir galbūt savo vaiką, todėl aptarkite ir susitarkite iš anksto dėl to kas gali būti svarbu, jog pokalbis vyktų sklandžiai. Neskubinkite šio etapo, nes jis yra saugaus bendravimo dalis!

Konflikto esmė.  Tai pokalbio dalis, kuomet abi šalys turi galimybę išsakyti savo asmeninę poziciją dėl susidariusios problemos (o galbūt kodėl, tai nėra problema vienai iš šalių)
Šiame etape jūs nesiūlote ir neieškote jokių sprendimų! Jūsų tikslas yra klausyti ir išgirsti ką sako kita šalis!

Tik kai išsakys savo poziciją kiekviena iš šalių, įjunkite pačia aukščiausia pavara savo smalsumą! Išjunkite savo žinojimą ir asmeninę patirtį ir kuo dažniau tikslinkitės dėl to ką išgirdote. O kaip jis/ji tai supranta? O kaip jis/ji tai mato? O kaip jis/ji jaučiasi?

Galite iš anksto susitarti dėl laiko apribojimų (pvz. kalba kiekviena šalis po 10 min.), galite dar kartelį priminti ir prisiminti ką susitarėte taisyklėse, jei viena iš šalių kalba monologu arba “tujinasi” (dar kartą primenu, kad tai galioja ir jūsų monologams!)

Konflikto “žemėlapis”. Tai etapas, kai jums reikia rasti kurios jūsų “koordinatės” nesutampa. Todėl jums reikia išsiaiškinti ir įvardinti tik du dalykus:

Kokie tikrieji norai/poreikiai?

Įvardinkite visų konflikte dalyvaujančių šalių poreikius (ko jūs ir jūsų vaikas iš tiesų nori?).

Pavyzdžiui mamos poreikiai: kad ruoštų namų darbus ir tai darytų ne paskutinę minutę, kad būtų aukštas pažymių vidurkis, nes tai svarbu stojant į aukštąją mokyklą, kad daugiau laiko leistų namuose, o ne su draugais.

Pavyzdžiui vaiko poreikiai: leisti laiką su draugais, bendrauti, profesionaliai sportuoti.

Smalsaukite! Kaip galima daugiau smalsaukite kodėl to norite jūs? Kodėl jums tai taip svarbu? Kodėl to ko nori jūsų vaikas? Kodėl jam/jai yra taip svarbu? Stenkitės pastebėti ar nėra kokių užslėptų poreikių, kuriuos sunku išsakyti ir įvardinti garsiai.

Venkite abstrakčių norų, pavyzdžiui, pagarbos. O kas tai yra? Kaip tai išmatuojama? Kaip jausi, kad ją gauni ir pan.?

Kokios baimės/susirūpinimai/nerimai?

Neužtenka įvardinti poreikius ir norus. Sekantis žingsnis (nors jie gali eiti labai paraleliai ir nebūtina daryti tiksliai pažingsniui) yra suprasti ir įsivardinti baimes. Dėl ko ir kodėl jums baisu? Kas kelia nerimą? Kas nutiks jei bus nepatenkinti jūsų ir vaiko poreikiai?

Pavyzdžiui mamos baimės: atsiras problemų mokykloje, prasidės sveikatos problemos, neįstos į aukštąją mokyklą – susigadins gyvenimą, susidės su bloga kompanija.

Pavyzdžiui vaiko baimės: būti atstumtam, nepritapti bendraamžių kompanijoje, sulaukti patyčių, būti vienišam.

Labai jautru kalbėti ir dalintis apie tai dėl ko nerimauji ir bijai… Todėl būkit ypač dėmesingi ir sau, ir vaikui.

Jei pokalbio eigoje, vis išlenda kiti šeimos nariai (tame tarpe ir gyvūnai), kurie tiesiogiai nedalyvauja pokalbyje, būtinai juos įtraukite ir taip pat aptarkite jų galimus poreikius bei baimes.

Gerokai veiksmingiau gali būti, jei poreikius ir baimes užrašysite ant popieriaus lapo.

Iš tiesų, tai vienas svarbiausių etapų, nes jei jame išbūsite ne formaliai, bet įsitraukus ir susidomėjus, tai galite pamatyti tikrąsias nesutarimų priežastis, pastebėti ne tik skirtumus, bet ir bendrumus ir pamatyti naujas perspektyvas.

Konflikto sprendimai. Jei prieš tai esančiuose etapuose leidote išbūti, išklausyti ir išgirsti, tai dažnu atveju, problemos sprendimai šiame etape jau nebeatrodo nebeįmanomi.

Konkrečių patarimų ar technikų negaliu duoti, nes jos neveikia jei naudojamos ne vietoj ir ne laiku.
Todėl pasidalinsiu tik keletu principu:

• Situacijos priėmimas. Pamatyti situaciją ne tokią, kokia ji įsivaizduojamai turėtų būti, o tokia, kokia ji yra.
• Ieškokite galimybių. Dažniausiai konfliktinėse situacijose užsicikliname ir laikomės įsikibę į vieną vienintelį sprendimą, kuris dažniausiai ateina iš įpročių arba taip, kaip yra „teisingai“.
• Pozityvios afirmacijos. Kai mes reaguojame į situaciją taip, kaip mums patiems nepatinka, mes jaučiamės sudirgę, depresuoti ir neturintys energijos. Mes manome, kad kitas žmogus ar situacija prieš mus nusiteikę ir taip neteisingai elgiasi su mumis. Bet iš tiesų, tai yra tik mūsų reakcija į tai.
• Kūrybiškumas. Šturmuokite, minkykite net tokius variantus, kurie sveiku protu gali atrodyti neįmanomi!

Svarbu! Už sprendimo suradimą yra atsakingos abi šalys. Todėl ne tik dalinkitės kaip jūs siūlot spręsti, bet smalsaukite ir palaikykite, kad ir vaikas dalintųsi savo pasiūlymais. Kaip tai pasiekti? Jei jūs jau atėjote iki šio etapo, tai panašu, kad jūs nuveikėte didelį darbą kartu. Todėl ir toliau – klauskite, domėkitės, rodykite palaikymą, patvirtinkite, jog girdide ką jums sako ir t.t.

Susitarimo sudarymas. Pabaigoje reziumuokite dėl ko buvo pasiekti susitarimai. Kuo aiškiau yra įvardijami susitarimai, tuo didesnė tikimybė, kad dėl to nekils konfliktų ateityje.
Rekomenduojama pasirašyti rašytinį susitarimą, kur aiškiai įvardijama dėl ko susitarėte:

• Veiksmų planas. Kas? Kada? Kaip? Kur?
• Pradžia, tarpiniai etapai, pabaiga (jei reikia).
• Sutarties kontrolė. Kas kontroliuos? Kaip tai bus atliekama? Ar reikalingi tarpiniai susitikimai ir pan.?

Sakote, kas čia per nesąmonė – sutartis su savo nuosavu vaiku? O jūs kaip pats jaučiatės, kai įsipareigojate žodžiu „maždaug“ ir kai padedate parašą ant dokumento? Tebūnie, tai vaikui nauja patirtis – ką reiškia rašytinis susitarimas.

Pabaigai

• Nebijokite bandyti, nes tik taip galite atrasti savo būdą spęsti nesutarimus
• Suteikite vaikui galimybę mokintis žodžiais išsakyti savo poziciją, kalbėtis apie jausmus ir poreikius
• Leiskite sau atrasti, kad jūs irgi dar galite kažko mokintis
• Nebijokite ieškoti profesionalios pagalbos, jei problemos nedrįstate, negalite spręsti savarankiškai.  Kreipkitės į profesionalų mediatorių (rekomenduotina su socialiniu, psichologiniu, psichoterapiniu pagrindu), kuris gali jums padėti konfidencialiai spręsti tokius jautrius klausimus. Jei reikia mano pagalbos ar kolegų rekomendacijų, kurie teikia tokią paslaugą – susisiekite!

Ir prisiminkite …

• Jei kažkuri šalis atsisako spręsti konfliktą – tai reiškia, kad ji gauna daugiau naudos iš problemos, nei iš sprendimo!