Terapinės kelionės. Kelionė po Šalčininkų kraštą…
Trumpos, vos maksimum iki aštuonių valandų, trunkančios kelionės “iš namų – po Lietuvą – į namus” pas mane atsirado senokai, o nuo 2019 m. pavasario tapo jau visai “nenormuotu” malonumu, be jokio plano – chuligano leistis į kelią ir pasitikėti, kad jis kažkur tikrai nuves. Ir tikrai nesuskaičiuosiu kiek kartų atsidūriau kažkur, kur net nesapnavau, sutikau tokius žmones, kuriuos turėjau sutikti ir pamačiau tai, ką tikrai turėjau pamatyti.
Šįkart pirmą kartą nusprendžiau blog’e pasidalinti apie vieną tokią atradimų dieną, nes pajutau, kad užgyventi ne tik kilometrai, bet ir įspūdžiai gali pradėti painiotis ir maišytis. Tad kam rašyti tik sau, jei galima pasidalinti ir su kažkuom?
Viliuosi, jog tam kažkam, tai irgi bus aktualu, o gal tai net paskatins atrasti savo kelią į šitas, o gal visai kitas vietas.
Tad šįkart atradimai vyko krašte, kurį sąžiningai prisipažinsiu, pažįstų mažiausiai.
Sveiki atvykę į Šalčininkų kraštą kartu su manimi!
(kelionės atstumas apie 200 km, trukmė apie 4:30 val.)
Vilnius – Tabariškės – Vilkiškių dvaro sodyba – Jašiūnų dvaro sodyba – „Šermuoliškės“ – Vilnius
(su nukrypimais ir atradimais)
Tabariškės
Atsirado pakankamai atsitiktinai, užmetus akį į interneto platybes – ar galima dar kažką pakeliui į Vilkiškių dvarą pamatyti. Kadangi bažnyčios užima atskirą vietą keliaujant po Lietuvą, tai užuomina, jog Tabariškėse stovi medinė baroko bruožų turinti bažnyčia, buvo svari, kad šiek tiek nukrypti nuo tiesaus kelio į pirmąjį maždaug žinomą kelionės tikslą.
Ir čia tas atvejis, kai nuojauta neapgavo. Ne tik dėl tikrai įdomios bažnyčios architektūros, ne tik dėl to, kad pirmą kartą gyvenime teko į bažnyčią patekti pro varpinę, ne tik dėl gandrų šeimynos, ne tik dėl gražių želdinių aplink bažnyčią, bet pirmiausia dėl to, kad teko ten sutikti mažąją Oliviją ir jos mamą!
Kažkas, matyt, suplanavo, kad mes turėjom susitikti, nes reikėjo vos kelių minučių, kad būtume niekada nesusitikę. Daug, tikrai daug bažnyčių teko aplankyti per kiek daugiau nei metus laiko. Dažniausia realybė yra tokia, kad jos būna užrakintos. Tad nebuvo nei menkiausio lūkesčio, kad šis išlaikyto baroko medinis stebuklas ims ir atsivers iš vidaus. Atsivėrė! Nes Oliviją mama, kuri jau buvo užrakinusi bažnyčią, grįžo mus pamačiusi ir maloniai pasiūlė mums atrakinti duris. Mums?! Toks netikėtumas, kad vos neatsisakėm, nes nepatogu, nes sutrukdysim, bet kažkaip iš vidaus pramušė vis tik „sutikti“ ir mes jau viduje! Jei vienu žodžiu – tikra! Tas atvejis, kai paprastumas yra pats didžiausias puošnumas, nes tai tikra.
Ką prisiminsiu iš ten? Dabar jau visada prisiminsiu mažą mergaitę, kuriai labai svarbu buvo, kad žinotume jos vardą – Oliviją. Prisiminsiu tą jausmą, kai reikia tiek nedaug, kad įvyktų arba neįvyktų. Kad kartais tikrai atsiduri ten kur turi atsidurti. Ir ta vieta, jau niekad nebus tik taškas ant žemėlapio.
Turgeliai
Kadangi kelias į Turgelius jau buvo atvedęs anksčiau, tai šįkart atrodė kaip visiškas „tranzitinis taškas“. Nors tas jausmas, kai nesitikint pirmą kartą pasimatė Turgelių bažnyčia – tai buvo vaauu. Kitoniškumas. Didybė. Tiesa, bažnyčios vidaus, kaip dažniausiai nutinka, lyg šiol neteko pamatyti.
Kadangi šįkart kelias į Turgelius grąžino mus kitu keliu, tai mūsų laukė dar vienas netikėtumas – Turgelių Šv. Felikso de Valua koplyčią, kuri stovi, žinoma, kapinių viduryje ir kažkuo primena, kažkada ne mažesnį įspūdį palikusią – Didžiokų koplyčią.
Dar ir dar kartą įsitikinu, kad kelyje turi būti pasiruošęs atradimams ir atradimai tave atras!
Paulavos Respublika
Pravažiuojam pro šalį, nes jau išlankyta ir patyrinėta. Bet jei nebuvus, tai bent kartą, visai verta sustoti ir pasivaikščioti, pasižvalgyti po šios kiek keistokos respublikos istorijos likučius.
Vilkiškių dvaro sodyba
(tikrai be klaidos, nes su “y” ilgąja yra visai kitas dvaras)
Tikslingas sustojimas, tad nuorodos ant kelio nebuvimas – jokia ne kliūtis rasti, kai žinai, kad jis ten turi būti. Būtų gerokai liūdniau, jei būtume važiavę nepasiruošę, kaip dažniausiai ir nutinka. Nuo kelio tikrai nesimato, tad net ir turint neblogą uoslę tokiems objektams, didelis šansas, kad būtume nesuuodę.
Dvaras, kuris iš išorės visiškai šviežiai renovuotas, tikrai primena Vilniaus Žvėryno rezidencinės paskirties pastatus (o jie primena rusiškas senas „dačias“). Aplinka irgi jau sutvarkyta. Ir tenka su didžiausiu malonumu pasidžiaugti, kad netgi nekvepia euro-remontu! Jauku. Labai jauku ir be galo smalsu, o kas ten bus ateityje?
Kiek vogčiomis teko įžiūrėti vidų, tai ten dar laukia visi vidaus darbai. Matyt, jog teks kažkada grįžti, kad aplankyti ir iš vidaus.
Atsitiktiniai atradimai labai džiugina! Tačiau kartais reikia daryti namų darbus, kad rasti tiksliai ten kur ieškai.
Jašiūnų dvaro sodyba
Važiuoti – nevažiuoti – važiuoti … nes pakeliui. “Reklaminis” dvaras. Ir lyg ir atrodo, kad viskas su juo net labai gerai, bet labai subjektyviai (labai labai), net ir gyvai pamačius „neužkūrė“. Tad tik dėl varnelės apėjom ir kiek prasiėjom parku.
Kažkuo priminė Paežerių dvarą… ir euro-remontą. Bet geriau turbūt taip, nei nykstantys dvarai, kurių deja, teko matyti ne vienetais.
Todėl gerokai įdomiau buvo jau ten atrasti, kad kažkur netoli turi būti senos kapinės, kuriose ilsisi Vilniaus universiteto rektorius Jan Sniadecki (1756 – 1830), Rusijos mokslinės psichiatrijos (!) pradininkas Jan Balinski (1824 – 1902) ir kt. Vaizduotė jau piešė senus antkapius, kurie, tiesa pasakius, turi gan aiškias laikmedžių madas… Bet atrastos kapinės buvo užrakintos „ant spynos“, o pro tvorą besimatantys paminklai kėlė abejonių dėl to autentiško laikmečio.
Bet vis tik įdomus atradimas, nes kiek atmintis pamena, tai pirmas kartas, kai tenka rasti užrakintas kapines. Taigi, teko pasisveikinti su pirmu kartu 🙂
Tai ką jauti ir matai – tai yra tavo. Ir niekas neprivalo tau įrodyti kitaip, kaip ir tu neprivalai teisintis dėl to, kaip jauti ir matai. Ir niekada nežinai kur sutiksi „pirmą kartą“ …
Butrimonys
Ne, ne, čia tikrai ne tie Butrimonys kur Alytaus rajone su savo pačiu įspūdingiausiu fontanu Lietuvoje. Ir kurie, beje, atsirado kažkada irgi visiškai atsitiktinai, pagal kažkokias atminties nuotrupas, ieškant vienaragės bažnyčios.
Taigi, čia visai kiti Butrimonys. Ir klausimas ar jie nebūtų pravažiuoti tranzitu, jei ne sklepas ir mišios.
Sklepas – tai ne rūsys, bet parduotuvė, nes kuo toliau tolom, tuo labiau artėjom prie kitokio krašto. Iškart užbėgsiu už akių, kad čia be jokių vertinimų! O kiek teko bendrauti Tabariškėse, tai su mumis bendravo labai gražia lietuvių kalba. Mišios bažnyčioje vyko lenkų kalba ir buvo transliuojamos per garsiakalbį, tad ir mes šiek tiek sudalyvavome jose.
Kalbų žinojimas pagyvina pažinimo procesą. Net jei tas žinojimas susiveda į kelis žodžius 🙂
„Šermuoliškių dvaras“
Jei ieškosite tokiu pavadinimu – tikrai nieko nerasit! Tiesiog, kažkaip taip susilietuvino Gornostajiškės ( rusų k. горностай liet.k. – šermuonėlis). Kas jį žino, gal tikrai kažkada ten gyveno tiek daug šermuonėlių, kad vietiniai ėmė ir pavadino tą vietą savo kalba Gornostajiškės? Kokiam sendaikčių pardavėjui, visai gražiai tokia istorija parsiduotu 🙂
O šių dienų šio dvaro istorija velniškai liūdna… apleistas ir nykstantis… kažkur – niekur. Žinojom kur važiuojam, bet vis tiek, kiekvienas susitikimas su tokiu architektūriniu palikimu liūdina. Kokia jo ateitis? Norėtųsi tikėti, kad vis tik gyva, bet deja… deja.
Priešais dvarą stovi „nesusipratimas“ – 1986 m. pastatytas paminklinis akmuo Stanislovui Rapolioniui (1485–1545), teologui ir dvasininkui, Karaliaučiaus universiteto profesoriui, vienam iš lietuvių raštijos kūrėjų, gimimo 500 metų sukakčiai paminėti. Toks jausmas jį pamačius. Gal dėl to, kad kiek teko susiprasti – paminklas yra išplėštas, o biustas saugomas dabar kažkur kitur.
Nereikalingumo jausmas… Atitarnavo? Ar laiku nepasirūpino? Ar įmanoma reanimuoti? Ar tai tik nebus dirbtinis gyvybės palaikymas? Beviltiškumas, nes protu suvoki, kad daugiau dabartyje „neįmanoma“ nei „įmanoma“. Daug pamąstymų… Tokiose vietose gerai pajaučiu savo emocijas – liūdesį, pyktį, kartais net įniršį…
Visame tame liūne, labai nuotaiką praskaidrino déjà vu! Keliukas, kuris veda į šį dvarą kaip koks identiškas dvynys kelio, o tiksliau jausmo, kuris veda į visai kitą dvarą, kuris stovi Švedijoje! Važiuoji čia, o jausmas lyg būtum ten ir iš pakelės tuoj tuoj iššoks palenktyniauti koks kiškis, nes jie ten tik ir tykoja pasibėgioti prieš mašiną. Tai čia gal šermuonėliai taip bėgiodavo ?…
Eišiškės
Retai pasinaudojus navigacijos pasiūlymų, ji mielai mums rado artimiausią, gal net siauriausią smėlėtą kaimo keliuką, tad Eišiškės, kaip sakoma, atsirado kažkur už pievos. O tada, kai nieko nežinai apie miestą, tai visi keliai veda į …bažnyčią! Didinga. Akmeninė. Su įspūdingo aukščio varpine. Ir su sumažinta Rio de Žaneiro (Brazilija) Kristaus statula!
Galbūt mums šiandien buvo išskirtinė diena, gal tikrai tai šio krašto ypatumas, bet ir čia bažnyčia buvo ne tik, kad atidaryta, bet ir vyko mišios. Tiesa, irgi matyt, kad istoriškai kažkaip jau susiklostė, kad vietos kalba.
Iš čia jau be jokių minčių, kelias pasuko link namų per Pirčiupius, Baltąją Vokę, Pagirius… ir vėl, ir vėl garsiai ir mintyse kartojant – kokia graži ta mūsų Lietuva!
Kodėl pavadinime pavadinau terapine kelione?
Kažkas pasakė, kad kelias gydo. O aš sakau, kad ne visai kelias gydo, bet gydo sutinkami žmonės, atrandami netikėtumai, nutinkantys stebuklai.
Ir dar prisiminkite, kaip jūs jaučiatės ir elgiatės, kai esate nepažįstamoje šalyje? Jei sąžiningai. Dažniausiai ten būname šiek tiek kitokie. Šiek tiek geresni. Šiek tiek labiau atviresni. Šiek tiek priversti prisitaikyti. Šiek tiek daugiau žavimės. Šiek tiek daugiau tikime. Tai kodėl nebūti tokiais pat čia?
Arba kaip pasakė anglų filosofas Dagobert D. Runes:
“Žmonės keliauja į tolimus kraštus su žavesiu stebėti tokių žmonių, kurių jie nepastebi būdami namuose.“
Aš noriu pastebėti tokius žmones čia! Tokius kaip mažąją Oliviją ir jos mamą šiandien!
Man svarbu datos, istoriniai įvykiai, meno istorija, bet šiose mini kelionėse, kaip ir terapijoje, man daug svarbiau ne perfekcionistinis planas, bet pats procesas, t.y vyksta ar neįvyksta susitikimai čia ir dabar.
Tad gero kelio!
Jei patiko ar buvo vertinga, būsiu dėkinga už jūsų grįžtamąjį ryšį – pažymėtą ♥ straipsnio viršuje arba pasidalinimą su tais kam gali būti įdomu.
Ačiū!
Turite klausimų?
Susisiekite!