Ankstesniuose straipsniuose apie perdegimo sindromą jau pasiaiškinome kas yra perdegimas, kokie jo etapai ir galimos prevencijos, kokios priežastys ir netgi kokia situacija Lietuvoje.
Bet ką su visu tuo daryti, jei Tu jau jautiesi perdegęs?
Yra universalus ir ne universalus atsakymas.
Universalus. Ieškoti išorinės pagalbos: medicininės, psichoterapinės, o galbūt ir psichiatrinės.
Ne universalus. Tu esi ne tik protas. Tu dar esi kūnas (būtent esi, o ne turi kažką panašaus į Tau priklausantį daiktą, pavadinimu „kūnas“). Ir Tu dar turi sielą ar dūšią (arba kaip Tu vadini tai, kas protu nesuvokiama).
Tad šįkart apie vieną iš tų trijų komponentų – kūną.
Kūną, kuris daugeliui „perdegėlių“ buvo puikus, reikalaujantis minimalių investicijų, ištikimas ir patikimas „darbinis arklys“. Buvo… Nes kuo toliau link paskutinio perdegimo etapo, tuo labiau kūnas pradeda „ožiuotis“. Tai, žiūrėk, tas pradeda skaudėti, tai anas. Neiškentęs nueini pas gydytoją, o tas kūnas kaip koks partizanas neišsiduoda ir gydytojai, jei dažnai pas juos pradėtumėte lankytis, galėtų jums diagnozuoti nebent hipochondriją (pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant).
Kas vyskta su „perdegusio“ žmogaus kūnu?
Austrijoje buvo atliktas tyrimas „Perdegimo sindromo pacientų kūno patirtis“[1]
Šis tyrimas padeda suprasti kaip perdegimo sindromo paveikti žmonės jaučia savo kūną.
Tyrimo metu buvo išskirtos trys pacientų grupės:
- Selektyvus tipas. Pacientai, kurie jaučia tik tas kūno sritis, kuriomis dažniausiai yra „labai nepatenkinti“ arba „nepatenkinti“, t.y. jie jaučia savo kūną tik skausmo atveju.
Tokie pacientai kūno vaizdo spalvojimo bandymuose pažymi tik tas vietas, kuriose jaučia ryškius skausmus.
- Totalitarinis tipas. Nors bendrai pacientai net labai yra patenkinti sako kūnu, tačiau negeba diferencijuoti, atskirti ką ir kur konkrečiai jie jaučia savo kūne. Todėl kūno vaizdo spalvojimo bandymuose neišskiria konkrečių vietų ir pažymį viena spalva visą kūną.
- Diferencijuotas tipas. Pacientai rodo aukštą pasitenkinimą savo kūnu ir kartu geba diferencijuoti, kurioje kūno vietoje ir ką jaučia.
Kūno vaizdo spalvojimo bandymuose geba išskirti skirtingas kūno vietas ir jas pažymėti skirtingomis spalvomis.
Šio tyrimo rezultatai parodė, jog ankstyvojoje terapijos stadijoje perdegę klientai nėra sąmoningi savo kūno atžilgiu. Tiek pacientai, kurie labai nepatenkinti savo kūnu (pirmasis tipas), tiek pacientai, kurie labai patenkinti savo kūnu (antrasis tipas) negeba tinkamai diferencijuoti atskirų kūno dalių, arba jie jaučia tik tas kūno dalis, kurias jiems skauda.
Išvada teigia, jog perdegę pacientai kenčia ne tik nuo emocinio išsekimo, bet ir jų samprata apie jų kūną yra pažeista. Todėl labai svarbu perdegimo prevencijai arba jau „grįžtant“ iš perdegimo tinkamai įtraukti ir kūną, kad jie sąmoningiau suprastų savo kūną bei gebėtų diferencijuoti atskiras kūno dalis.
Kaip tinkamai įtraukti kūną?
Ir lengvas, ir sunkus klausimas.
Pradėsiu nuo „sunkiai“. Kuo toliau gilinantis, o svarbiausia dirbant su klientais, atrandu tai, ko bent lyg šiol neradau aiškiai aprašytam jokiam tyrime apie perdegimo sindromą. Nerandau keturių raidžių – PTSS (angl. PTSD).
Kadangi rašau ne specialistams, o tiems, kurie patys ieško informacijos, o gal dvejonių vedami bando rasti patvirtinimą, jog jau reikia kreiptis išorinės pagalbos, tai trumpai ir žemiškai kas už tų raidžių stovi.
PTSS- potrauminis streso sutrikimas, atsirandantis kaip reakcija į labai didelę psichinę ar fizinę traumą. Kuo ilgesnį laiko tarpą asmuo praleidžia stresogeninėje aplinkoje, tuo didesnė tikimybė susirgti PTTS. Kritinė riba – 6 mėnesiai.
Kadangi jau senokai seku šių laikų vieną geriausių traumų tyrėjų, psichiatrą Bessel van der Kolk, tai jo dėka gavau svarbių įžvalgų :
- Vien tik medikamentinis gydymas nėra veiksmingas
- Kalbėjimo terapija apsiriboja tik žodžiais
Ir kas svarbiausia, patvirtinimą, jog būtina terapijoje įtraukti kūną!
Bessel van der Kolk dalijasi, kad jo pacientams padėjo – aikido, tango pamokos, kikboksas, joga.
Visoje šioje istorijoje keisčiausia tai, kad kažkada pati ieškodama aikido užsiėmimų Vilniuje, atsidūriau tango pamokose… Žmogus, kuris 40 metų neturėjęs jokių gabumų šokiams! Visiškai nesąmoningas pasirinkimas, kuris turi dabar labai daug sąmoningų paaiškinimų ir patvirtinimų, kodėl tango gali būti kaip kūno terapijos priemonė perdegimo atveju.
Kikboksas buvo kiek sąmoningiau, bet irgi tik pabandžius suvokiau koks tai unikalus terapinis metodas.
Apibendrinant, kūnas yra ne įrankis, ne daiktas. Kūnas esi Tu!
Jei jau jaučiat, kad prarandan santykį su savimi, pabandykit prisiminti ką jums patiko aktyviai, t.y. įtraukiant kūną veikti vaikystėje? Galbūt kažką norėjote veikti, bet tuo metu nebuvo galimybių?
Ir tai nebūtinai turi būti mano paminėti užsiėmimai. Tai gali būti, kad ir ėjimas, bėgimas, plaukimas ir kt…. tik svarbu, kad vėl neperlenktumėt lazdos ir nenuspręstumėt siekti pasaulio rekordų. Tebūnie tai šįkart būna kažkas tiktai savo kūno malonumui!
Šiam kartui tiek.
Patiko? Buvo vertinga?
Būsiu dėkinga už ♥ straipsnio viršuje. Ačiū!
Nepatiko? Turite klausimų?
Susisiekite
Autorė: Jūratė Muchlickytė
Skaitau paskaitas bei vedu pavienius ir tęstinius užsiėmimus apie perdegimo sindromą bei jo prevenciją įmonėms, organizacijoms, asociacijoms bei visiems kitiems ūkio subjektams, kurie rūpinasi savo darbuotojų gerove
Individualiai konsultuoju perdegimo klausimais.
LITERATŪRA
1. Duncan D. „Body Experience of Burnout-patients“, International Journal of Physical Thereapy & Rehabilitation, 3, 2017
2. Kolk, Bessel van der “The Body Keeps the Score”, 2014