Psichoterapija ar koučingas? Ką rinktis?

Psichoterapija ar koučingas – štai kur klausimas … ir lengvas, ir sunkus klausimas.

Atsakysiu labai subjektyviai ir tik iš savo asmeninės patirties, nes:

a)     Esu praktikuojanti koučingo specialistė

b)     Esu Geštalto psichoterapijos praktikė

c)     Esu VU mokymų programos “Psichodinaminiai procesai organizacijose ir darbo grupėse” studentė

Pradžioje, gal labai trumpai apie terminus prasidedančius „psich-“ (žodis Psyche atėjo iš graikų kalbos ir reiškia sielą arba drugelį):

Psichiatras – medicinos studijas universitete baigęs asmuo, kuris po bendro medicinos studijų kurso pasirinko tolimesnę psichiatrijos specializaciją. Kadangi šis psichikos sveikatos specialistas yra baigęs ir bendrąsias medicinos gydytojo studijas, pilnas specialisto pavadinimas yra gydytojas psichiatras.

Psichologas – psichologijos studijas universitete baigęs asmuo. Psichologas tiria įvairius psichikos procesus: dėmesį, atmintį, intelektinius gebėjimus, mąstymą (pvz., mąstymo adekvatumą, kryptingumą), taip pat asmenybės bruožus (savęs vertinimą, sugebėjimus užmegzti santykius ir kt.).

Psichoterapeutas – tai gydytojas, psichologas ar kitą socialinių mokslų išsilavinimą turintis asmuo (pvz. Geštalto psichoterapeutas neprivalo turėti psichologinio ar medicininio išsilavinimo), kuris atitinkamai po studijų universitete dar papildomai baigė tam tikros psichoterapijos krypties mokymų programą (pvz.: Geštalto, psichoanalizės, egzistencinės, elgesio, psichodramos ir t.t)

Skirtumai pakankamai aiškus, kai su tuo susiduri arba esi priverstas pasidomėti, kitu atveju, tai vis dar painiojami ir vis dar bauginami terminai prasidedantis tuo pačiu skiemeniu „psich-

Pratęsiant apie terminus – tai kas tada yra koučingas? Įvedus google, tikrai pataikysite ant apibūdinimų „efektyvus“, „mobilizuojantis“, „paprastas“, „atskleidžiantis“ ir dar būtinai kažką darantis su „potencialu“.

Koks mano apibrėžimas? Tikrai ne autentiškas, bet man labiausiai priimtinas, jog koučingas – tai metodas, padedantis stimuliuoti kito žmogaus mąstymą jam rūpimu klausimu. Dažniausiai klausimų pagalba, bet tai irgi nėra panacėja. Mokslinį paaiškinimą sau kaip ir kodėl tas metodas veikia radau D. Kahneman knygoje „Mąstymas, greitas ir lėtas“.

Pagaliau galiu grįžti prie pradinio klausimo: ką rinktis – psichoterapiją ar koučingą?

Negaliu… Dar nepaaiškinau, kodėl lyginu tik su psichoterapija, o ne su visais kitais „psich-

Subjektyviai. Todėl, kad aš pati nesu baigusi psichologijos ir nesu psichologė. Todėl, kad aš nesu baigusi medicinos studijų ir nesu psichiatrė. Todėl, kad aš praktikuoju vieną iš psichoterapijos krypčių ir dabar studijuoju dar kitą. Ir tiek kremtant teorines žinias, tiek dirbant praktiškai daugiausiai paralelių randu tarp šių dviejų sričių.

Objektyviai. Todėl, kad psichologas gali atlikti psichodiagnostiką, o psichiatras gali diagnozuoti ir gydyti visus psichikos sutrikimus bei skirti gydymą. Tuo tarpu psichoterapeutas, jei jis neturi pradinio psichologo ar psichiatro išsilavinimo dirba su „sveikais žmonėmis“.

Taigi, pagaliau lyginam koučingo medodą ir psichoterapiją:

1)     Pas psichoterapeutą eina “traumuoti”, o pas koučerį “sveiki” klientai.

Kaip ne kartą teko girdėti iš savo psichoterapijos dėstytojų: “kaip besistengtum augindamas vaikus, vis tiek sugebėsi sutraumuoti…” arba “parodykit man šiais laikais sveiką žmogų…”.

Visi mes vienaip ar kitaip gyvenimo ar kitų žmonių patraumuoti. Nepaisant to, skelbimuose galima rasti, jog koučeriai dirba ir su priklausomybėmis, ir dar su visokių velnių išvarymu. Tačiau būnant ne biednai, bet teisingai – tai jie negali dirbti su psichikos ligomis, į kurių sąrašą įeina pvz. alkoholizmas, depresija ar pan. Psichoterapeutai, neturintys pagrindinio medicininio ar psichologinio išsilavinimo, lygiai taip pat. Tik turintys tinkamą išsilavinimą arba tandeme su psichiatru (tokių pavyzdžių žinau) gali dirbti ir su klientais, kurie nepatenka į sąvoka “sveikas”.

Vis tik, dažnu atveju 1:1

2)     Psichoterapijoje vyksta knisimasis po praeitį, o koučinge viskas orientuota į ateitį.

Iš tiesų, šiek tiek gali priklausyti ir nuo psichoterapijos krypties. Nes tarkime, Geštalto psichoterapijoje orientacija aplamai į dabartį – tai kas nutiko kažkada ir jei tu tai išgyvenai, tai kaip tai įtakoja tavo gyvenimą dabar, o ne kaip galima būtų pakeisti tavo gyvenimą tada. Keičiant ateitį, neišvengiamai keiti ir savo ateitį.

Lygiai taip pat, kartais koučingo sesijose, tenka nuklysti į praeitį, nes informacjia iš ten gali įtakoti pasirinkimus susijusius su ateitimi.

Taigi, dažnu atveju 1:1

3)     Psichoterapijoje ieško “kodėl”, o koučinge “kaip”.

Čia irgi šiek tiek priklauso nuo psichoterapijos krypties. Jei imsim Geštaltą, tai “kodėl” yra ne toks svarbus kaip “kaip”. Tačiau kartais tiek psichoterapijoje, tiek koučinge be “kodėl” neprieisi prie kaip.

Taigi, dažnu atveju 1:1

4)     Psichoterapija – tai ilgai trunkantis procesas, o koučingas – tai greitas ir efektyvus procesas.

Iš tiesų, dažniausiai koučingo susitikimai asocijuojasi su “Atėjau. Išsisprendžiau. Išėjau.”, o psichoterapija su ilgais ir kartais netgi varginančiais susitikimais (pirmiausia su savimi) vėl ir vėl.

Tačiau praktikoje, tiek psichoterapija gali būti pakankamai trumpalaikis procesas (ne todėl, kad klientas pabėga), tiek ir koučingo susitikimai gali būti tęstiniai ir trunkantys pakankamai ilgą laiką.

Taigi, dažnu atveju 1:1

5)     Psichoterapija – tai tik gyvi susitikimai, o koučingo sesijos gali vykti ir internetu

Mano viena asmeninė psichoterapija vyko skypu. Tad mitas nulaužtas per asmeninę patirtį. Tiesa, kaip ir visi ”susitikimai per atstumą” turi savo neigiamą pusę. Tačiau pasirinkimą daro klientas – dėl patogumo, dėl konkretaus specialisto pasirinkimo ir pan. Aš pasirinkau.

Taigi, dažnu atveju 1:1

6)      Psichoterapija – tai procesas, o koučingo sesijos yra nukreiptos tik į tikslą

Ar įmanoma pasiekti tikslą be proceso? Kažin, bent jau aš tokio abra-kadabra būdo nežinau. Kaip ir tik baigusi koučingo mokslus nežinojau, kad už “nežinau” gali būti tiesiog nežinau, o ne ta tuo metu mano garsi frazė – “už kiekvieno nežinau yra konkretus atsakymas”. Galbūt ant ko akcentas dedamas daugiau priklauso nuo kliento poreikio, nuo specialisto darbo stiliaus, patirties ir žinių.

Taigi, dažnu atveju 1:1

Visgi, ar yra nors koks didesnis skirtumas tarp psichoterapeuto ir koučingo specialisto?

Pasiruošimas. Nenumenkinant nei vienų, nei kitų, bet tik žiūrint į objektyvius pasiruošimo reikalavimus:

  1. Studijų/mokymų trukmė.

Psichoterapijos studijos, priklausomai nuo krypties gali trukti nuo kelių iki keletos metų. Pavyzdžiui, šiuo metu aš studijuoju mokymo programoje “Psichodinaminiai procesai organizacijose ir darbo grupėse”, kuri trunka 3 metus ir turi labai daug reikalavimų tiek mano asmeniniam, tiek ir profesiniam augimui.

Tuo tarpu, koučingo mokslai (išskyrus, jei tai nėra studijos aukštojoje mokykloje) – tai paprastai ne ilgiau keletos mėnesių trunkančios studijos. Jei gerai pamenu, mano studijos truko 7 mėn.

Nors ne visada kiekis (mėnesių ar metų) kažką reiškia, bet per tą laiką vis tik daug kas keičiasi – keitiesi tu pats.

2. Studijų/mokymų reikalavimai.

Tiek studijuojant koučingą, tiek ir psichoterapiją yra toks matavimų vienetas – „valandos“.

Tarkim, koučingo studijų normatyvas buvo 370 val. Tuo metu, tai atrodė pakankamai, kad eiti ir dirbti tai kas labai patiko.

Tuo tarpu, kaip Geštalto psichoterapijos praktikė aš turiu įvykdžiusi virš 800 val. ir išlaikytą tarpinį praktinį egzaminą. Dabartinėse studijose yra minimalus 450 val. reikalavimas ir pabaigoje laukiantis baigiamojo darbo ginimas…

Ir čia ne skaičiuje esmė, o tai kas į tą skaičių įeina. Be visų teorinių ir metodologinių valandų, tu turi turėti grupinę psichoterapiją, asmeninę terapiją, supervizijas, intervizijas, praktiką ir t.t.

Tik pažinęs save, gali bandyti pažinti kitą…

Ir pabaigai keletas pavyzdžių.

Lietuvių kalboje „gyvenimo koučingas“ (angl. Life coaching) skamba kiek keistokai. Aš oficialiai laikau save „verslo koučingo“ (angl. Business coaching) specialiste, nes prioritetą teikiu verslo subjektams. Nors už kiekvieno verslo žmogaus yra gyvas žmogus ir tie skirstymai man tokie labai sąlyginiai.

Pavyzdys nr.1

Esi pasamdytas įmonės, kaip verslo koučeris, dirbti su konkrečiomis užklausomis. Bedirbant išlenda stiprus kliento pyktis kolegai, su kuriuo padirbus klientas „nuveda“ prie konfliktiškų santykių su savo broliu. Matai, kad santykyje su kolega yra perneštas neuždarytas santykis su artimu šeimos nariu. Klientas sąmoningas ir pats supranta, kad kolega čia ne prie ko – jis tik savo elgesiu ir net išore primena brolį. Koučinge giliau į klieno santykį su broliu neinam, o dirbam ties suformuluota verslo koučingo užklausa. Psichoterapijos atveju, tai būtų ėjimas į gylį (žinoma, tiek, kiek klientas pats norėtų) santykyje su broliu, kad uždaryti seną geštaltą.

Pavyzdys nr.2

Klientas turi užklausą dėl darbo pakeitimo. Daug apmaudo ir pykčio dėl dabartinio darbo. Atsakymą, kad keisti – turi. Į ką keisti irgi. Klausimas – o kam tada reikia dar tos užklausos? Besikalbant išlenda slibinas iš maišo – kiek kartų keitė darbą, visuomet viskas vyko identiškai – su visais susipliekia, išsiuntinėja ir trenkia durim. Kitam darbe viską pradeda su dideliu užsidegimu ir meile… po kelių metų ateina totali nemeilė, tada keletas metų „pratempia“, o tada – išsiuntynėjimas ir trenkiamos durys. Tik šįkart kažkaip jau pačiam nebeskanu pakartoti tą patį per tą patį. Ir čia jau išlenda daugiau nei koučingo užklausa, bet panirimas į kliento pasipriešinimo mechanizmus psichoterapiniuose vandenyse.

Tad ką rinktis?

Nepasakysiu, nes nežinau jūsų situacijos ir poreikio. Bet kokiu atveju, už pavadinimu „koučingas“ ir „psichoterapija“ yra konkretus žmogus. Tad linkiu išsirinkti tą savo žmogų, su kuriuo saugiai leistumėtės į trumpesnę ar ilgesnę kelionę.

-Jūratė