MAK – metaforinės asociatyvinės kortos. Žaidimas? Magija? Darbo įrankis?

MAK – metaforinės asociatyvinės kortos.

Kada jas naudoju?

Naudoju jas psichoterapijos praktikoje, koučingo sesijose, mokymuose ir kt. susitikimuose. Tiesa, retokai.
Dažniausiai tuomet, kai:

  • klientas yra su “geležine logika”.
    Pvz., ko nepaklausi į viską turi aiškius ir paruoštus loginius atsakymus… bet vis tiek kažko tikisi iš manęs, t. y iš savęs
  • klientas nežino apie ką nori kalbėtis, bet kalbėtis nori, t.y reikia už(si)vesti ant kelio
  • grupiniuose susitikimuose asmeninei informacijos asimiliacijai.

Naudoju jas tiek individualiuose, tiek ir organizacijų komandiniuose susitikimuose. Ir tik tada, kai nematau tuo metu kito būdo, ir žinoma, tik tada jei klientas “pasirašo” ant tokio eksperimento.

Kokias kortas naudoju?

Jų yra visa galybė. Yra puikiai išreklamuotų ir brangių (asmeniškai “pasimoviau”), yra pigesnių ir specializuotų. Yra vien tik su paveiksliukais. Yra su paveiksliukais ir žodžiais. Yra netgi su klausimais ir atsakymais. Kokių tik jų nėra – ir tokių yra, ir anokių yra, bet kortelės be pačio kliento atsakymų yra tik popieriaus lapeliai.

Turiu ne vienas (tame tarpe ir tas prabangias), bet nematau didelio skirtumo ir negaliu įvardint, kad vienos mažiau “stebuklingesnės” nei kitos. Puikiai tinka ir žaidimo Dixit kortelės. Tad jei kada nuspręsit, tai rekomenduoju palaukti nuolaidų žaislams kokiam prekybos tinkle, ir už padorią kainą įsigyti ne tik žaidimą, bet ir MAK viename.

Kaip jas naudoju?

Kartu su kortelėmis, dažniausiai būna ir jų naudojimo mokymai. Buvau vienuose, tuomet, kai turistavau per visokius įmanomus ar neįmanomus mokymus ir seminarus. Vertėjo? Taip, jei smagiai praleist laiką. Ne, jei įvertinti kiek jie kainavo ir tai, kad tik bedirbant „išmoksti“ jas naudoti.

Taigi, dalinuosi savo pagrindiniais darbo principais (MAK rūšis neturi esminės reikšmės):

1)     Dar kartelį pasikartosiu, jog jas naudoju ne dažnai ir visuomet prieš siūlant klientui, pirmiausia klausiu savęs – dėl ko tai darau? Kad tai nebūtų tik mano pabėgimas nuo tiesioginio bendravimo į metaforinį.

2)     Vis tik, jei nuojauta (nes nuo jos viskas prasideda) sako, jog jos tinka čia ir dabar – tai atsiklausiu kliento ar jam tinka toks eksperimentas. Jokios prievartos iš serijos „bet gal pasižiūrim ką kortos sako“.

3)     Mano darbo stiliuje, jei taip galima pasakyti, yra naudojamos užverstos kortelės. Kodėl? Todėl, kad liktų mažiau pasirinkimo remiantis logika. Išimtis, nebent kaip tik visam tam eksperimente svarbiausia yra pastebėti kaip klientas renkasi. Bet čia jau ne apie šį procesą.

4)     Išgryniname su klientu užklausą, į kurį ieškomas atsakymas kortelių pagalba. Tai gali būti klausimas ar keli klausimai. Pvz.: kas trukdo pradėti? Kur galiu rasti resursų? Kodėl aš nuolat patenku į tą situaciją? Tai gali būti istorija, kurią klientas nori susikurti. Pvz.: Herojus, misija, pagalba, trūkdžiai, rezultatas ir pan.

Kartais aš pati klientui pasiūlau savo autorinį 4P metodą (Priimk, Pasimokyk, Paleisk, Padėkok), kuris ypač tinka besikartojančiose situacijose arba kai klientas „užstringa“ ieškojimuose, iš serijos – už ką man?

5)     Sutariame kiek klientui reikės kortelių, kad atsakytų į savo užklausą. Paprastai užtenka nuo 1 iki 6 kortelių. Eigoje galima ištraukti dar keletą kortelių, jei jos tikrai reikalingos.

6)     Klientas išsirenka tiek užverstų kortelių, kiek sutarėm. Kadangi kortelės yra užverstos – tai visuomet prieš traukiant korteles, klientą perspėju, jog jei kortelė, kai ją pamatys, jam bus visai nepriimtina – tai galės grąžinti ir pasikeisti į kitą. Per mano praktiką, buvo tik 1 kartas, kai klientas – atvertė, pamatė ir staigiai grąžino atgal. Išsitraukė kitą ir toliau dirbom su kita. O ta „atmestoji kortelė“ tik vėlesniuose susitikimuose „sužaidė“ labai svarbų vaidmenį – tuomet, kai klientas buvo pasiruošęs apie tai kalbėtis.

7)     Pagaliau turime atverstą kortelę arba korteles. Kaip jau minėjau, kai kurios jų yra tik su paveiksliukais, kai kurios su paveiksliukais ir žodžiais. Žinoma, kad pirmiausia klientas mato tai, ką mato. Todėl man, kaip lydinčiam asmeniui, labai svarbu klausimais padėti praplėsti tą matymą ir žinojimą. Pvz., pradžioje dažniausiai pasiteirauju:

  • ką jauti matydamas šią kortelę?

Tada kažkuriuo metu prieinam prie klausimo:

  • su kuo tau ji asocijuojasi?

Pabaigoje suvedam:

  • kaip tai susiję su tavo užklausa?

Tai tikrai ne trys klausimai, kuriuos užduodu klientui. Tiesiog, be šansų juos surašyti, nes kaskart, jei taip galima pasakyti, improvizuoji pagal tą situaciją, kuri yra ir tai kas vyksta tuo metu.

Pvz. iš mano pačios užklausos apie vieną projektą – veiklą, kurią norėjau daryti. Turėjau visus loginius atsakymus, kad reikia daryti… bet nedariau. Tada pasitelkiau korteles ir ištraukiau būtent šitą kortelę su balerinos bateliais. Su kuo man asocijuojas balerinos bateliai? Su juodu darbu. Su begaline valia. Su profesionalumu. Nors bateliai su tais raišteliais tokie lengvi ir gražūs… Beje, ar pastebėjot kas dar yra nuotraukoj be batelių?…
Man asociacijų pagalba atėjo atsakymas kodėl tuo metu nepradėjau daryt, nors visi loginiai atsakymai buvo Už. Aš neturėjau resurso tai daryti, nes tuo metu ir taip per daug buvo “nutrinti pirštai” ir pan. Tai labai asmeniškos interpretacijos ir asociacijos.

Dirbant su skirtingais žmonėmis, net kai ištraukiamos tos pačios kortelės, nesu girdėjus tokių pačių istorijų… nes mūsų žinios, patirtis ir dar visokie kitokie nustatymai yra skirtingi.

8)     Apibendrinimas ir įžvalgos, kurias klientas išsineša.

Kaip minėjau, korteles naudoju ir komandiniuose susitikimuose. Pagrindiniai principai tie patys. Skirtumas yra procese. Dalyviai dažniausiai dirba dar mažesnėse grupelėse ir klausimo pabaigoje dalinasi įžvalgomis bendrai komandoje. Taip irgi gali atsirasti įdomių įžvalgų ir apie komandos narius ir apie procesus, kurie vyksta toje komandoje.

Pabaigai. Taigi, kas yra tas MAK?

Žaidimas? Iš tiesų, dažniausiai klientai entuziastingai leidžiasi į tą eksperimentą. Niekas man nepaneigs, jog net rimčiausi dėdės kartais nori, tiesiog, pažaisti. Čia iš asmeninės darbo patirties su vienu klientu, kuris kaip pats vėliau pasakė, jog niekada nebūtų patikėjęs, kad sutiks užsiimti tokia nesąmone… Baigėsi tuo, kad tas žaidimas vėliau tapo netgi jo šeimos žaidimu.

Magija? Norisi gi kartais patikėti, kad kažkas gali už mus sudėlioti mūsų gyvenimo kortas. Tai kodėl to nepadarius patiems?

Darbo įrankis? Man tai yra vienas iš darbo įrankių. Toks atrodo, jog visai nekaltas. Deja, bet kartą esu pati patekus kaip dalyvė į labai prastai surežisuotą ir suvaldytą komandinį susitikimą, naudojant korteles. Išsinešiau auksinės patirties – ko niekada nedaryti…

MAK – tai viena iš galimybių pabandyti pažiūrėti platesniu žvilgsni.

Arba jei pagal mano mėgiamą D. Kahneman’ą – tai būtų persijungti iš greito mąstymo į lėtą.

Norite išbandyti? Susisiekite!

– Jūratė, atvira jūsų nuomonei ir patirčiai šiuos klausimu!