P.S. Perdegimo sindromo priežastys (3 dalis)

“Tomas, jau nuo pat gimimo paskirtas būti pirkliu ir būsimuoju firmos savininku ir šiuo metu lankąs senos mokyklos su gotiškais skliautais realinį skyrių, buvo protingas, darbštus ir sumanus jaunuolis.” [1, psl. 57]

“Mūsų norus ir veiksmus apsprendžia tam tikri nervų poreikiai, kuriuos sunku žodžiais apibūdinti. Tai ką žmonės vadino Tomo Budenbroko “tuštumu”, tasai rūpinimasis savo išore, savo tualeto puošnumu, iš tikrųjų reiškė visiškai ką kita. Iš pradžių tai buvo vien tik aktyvaus žmogaus siekimas nuolatos jaustis, kad nuo galvos iki kojų atrodai korektiškai ir bepriekaištingai, nes toks jausmas suteikia dvasios tvirtumo. Tačiau reikalavimai, jo paties ir žmonių keliami jo gabumams ir pajėgumui, palaipsniui augo. Jis buvo perkrautas ir privačiais, ir visuomeniniais darbais. Miesto tarybos posėdyje, skirstant tarp senato narių pareigas, jam buvo pavesta vadovauti mokesčių departamentui. Bet šalia to jis susidurdavo taip pat su geležinkelių, muitų ir kitokiais valstybės reikalais, o begaliniuose įvairių valdybų ir priežiūros tarybų posėdžiuose, kuriuose po išrinkimo jam tekdavo pirmininkauti, jis turėdavo panaudoti visą savo apdairumą, mandagumą ir lankstumą, kad neužgautų amžiumi už jį žymiai vyresnių žmonių, pasirodytų gerbiąs jų didesnį patyrimą, bet kartu vis dėlto išlaikytų valdžią savo rankose.
Jei dabar, visų nustebimui, pradėjo dar labiau reikštis ir jo “tuštumas”, tai yra būtinybė atgaivinti, fiziškai atsinaujinti, keletą kartų per dieną keisti apdarą, kad jaustųsi žvalesnis ir judresnis, tatai reiškė, kad Tomas Budenbrokas greičiau pavargsta, kad jo jėgos sumažėjo, nors šiuo metu jis tebuvo trisdešimt septynerių metų amžiaus…” [1, psl. 368]

“Tu išsikovojai gyvenime vietą, garbingą padėtį ir dabar štai šaltai ir sąmoningai atstumi visa, kas galėtų tave bent akimirką sutrikdyti, sudrumsti tavo dvasinę pusiausvyrą, nes pusiausvyra tau svarbiausias dalykas. Tačiau taip nėra, Tomai, užtikrinu tave, tai nėra svarbiausias dalykas! Tu esi egoistas, taip, tikras egoistas! Aš dar myliu tave, kai tu bariesi, užsipuoli ką ir svaidai griausmus. Bet blogiausia yra, tavo tylėjimas, blogiausia esti, kai tu, užuot atsakęs į kito žodžius, staiga nutyli ir pasišalini, mandagiai, be priekaištų atmesdamas kito pasiaiškinimus, palikdamas jį bejėgį ir sugėdintą….Gailesčio, meilės ir prisirišimo jausmas tau yra visiškai svetimas…” [1, psl. 510]

Tie, kurie skaitėte pirmą ir antrą dalis apie perdegimo sindromą jau esate pažįstami su Tomu Budenbroku iš Thomas Mann romano “Budenbrokai”. Šįkart norisi pažiūrėti į priežastis, kurios atvedė į perdegimą šį knygos herojų ir visus kitus savo (o gal ir ne savo) gyvenimą gyvenančius herojus. Kas jie tie “perdegėliai”? Egoistai? Narcizai? Perfekcionistai? Ar jie jau tokiais gimsta? O gal jie patys ar aplinka nureguliuoja jų „gamyklinius parametrus“?

Ieškom priežasčių…

3. PERDEGIMO SINDROMO PRIEŽASTYS

Tyrimų ir studijų šiuo klausimu yra. Tačiau iškart nuvilsiu tuos, kurie tikisi gauti tikslų ir aiškų perdegusio žmogaus dosjė. Deja, bet prie daugelio iš jų, yra išmintingas prierašas, jog dar per mažai ir per trumpai tai tiriama, kad tai būtų  vienintelė ir neginčytina tiesa.

Pabandysiu apibendrinti ir sudėlioti šiek tiek į lentynėles tai, kas daugmaž kartojasi ir netgi patikrinta asmenine patirtimi.

Taigi, pirmiausia norėčiau išskirti dvi dideles priežasčių grupes:

  • išorinės
  • vidinės

3.1 PERDEGIMO SINDROMO IŠORINĖS PRIEŽASTYS

Kadangi perdegimas yra išimtinai tik profesinė liga, tai pradėkime “kaltų” paieškas nuo to, kad “aplinka kalta”.

  • organizacinės

Pamenate, vieną pagrindinių Christina Maslach ir Susan Jackson perdegimo sindromo apibrėžimų:

„Perdegimo sindromas yra emocinio išsekimo, depersonalizacijos ir savirealizacijos sindromas, kuriuo gali susirgti dirbantys žmonės“ [2, psl.21]

Taigi, ta pati Christina Maslach, tik jau su kitu kolega Michael P. Leiter yra atlikusi dar vieną svarbų darbą, susijusį su perdegimu. Jie daugiau nei prieš 20 m. atliko tyrimą, kurio tikslas buvo ištirti perdegimą organizaciniame kontekste [3]. Tyrimo metu buvo išskirti šeši komponentai, kurie gali įtakoti perdegimą:

–         darbo krūvis

Tai apima ir darbo valandas, ir pamaininį darbą, ir darbo sąlygas, ir visus kitus veiksnius, kurie sekina žmogaus resursus ir veda prie fizinio bei emocinio išsekimo.

Beje, šių dienų „privalumą“ būti visada pasiekiamu irgi užskaitykim prie šios kategorijos.

–         kontrolė

Tai apima tiek ir super-atsakomybės perkėlimą ant darbuotojo pečių, tiek ir taikomą super- kontrolę pačio darbuotojo atžvilgiu.

Kartais didžiausia problema tampa ne patys kraštutinumai, bet 180 laipsnių pasikeitusi situacija organizacijos viduje, kuri ir iššaukia psichinį, emocinį išsekimą. Daugelyje perdegusių žmonių istorijų galima atrasti faktą, kad darbas organizacijoje teikė malonumą iki tol, kol neįvyko kažkokie pokyčiai ir jie pasijautė „įsprausti į rėmus“ ir/ar paskendę nesibaigiančiose ataskaitose ar kitose kontrolės įrankiuose.

–         atlygis

Tai apima tiek moralinį atlygį, tiek ir materialinį atlygį.

Būti pastebėtam ir vertinamam tiek vadovų, tiek kolegų, tiek klientų/pacientų akyse yra vienas iš svarbiausių atlygių, net svarbesnis už tą finansinį.  Nes kiek man teko susipažinti su perdegimą išgyvenusių žmonių istorijomis, pinigai dažniausiai buvo antraeilis dalykas iki žmogus susisgribo, jog perdegė. Iki tol pasirodo, jog šildė ir maitino … tas svarbus nepakeičiamumo jausmas. Kas jei ne aš? Kaip jie be manęs? (atsakymai – kažkas kitas! puikiai!)

–         bendruomeniškumas

Tai apima „šeimyninius“ santykius kolektyvo viduje. Kaip organizacijoje yra nustatytos tvarkos ar tradicijos dalintis informacija, džiaugtis laimėjimais, spręsti išorines problemas, valdyti vidinius konfliktus ir kt.

Perdegusių žmonių istorijose daug apie tai, kad „vienas lauke karys“… iki tada, kai pasijunti, jog esi tik „nuvarytas arklys“.

–          teisingumas

Teisingumas neturi SI sistemos matavimo vieneto, bet juk žinote, koks stiprus jis gali būti, kai susiduri su neteisybe. Kuri beje, irgi neišmatuojama.

Nevykusi ir neįvykusi komunikacija (nutylėjimai, nežinia, gandai, užuominos ir pan.) dažnu atveju tik pakursto šiuos neišmatuojamus jausmus.

Realiose istorijose – tai dažnai minimas paskutinis lašas. Lašas, iš serijos -“darai gerai, daryk dar geriau”, kuris užmušė tikėjimą ir prasmę tuo ką darai.

–         vertybės

Dar vienas nesisteminis matas, bet be kurio nesigautų būti Žmogumi. Didžiausias iššūkis – tai kai išryškėja nesutapimai darbuotojo ir organizacijos vertybėse. Tai gali būti tiek santykyje su pačiu darbuotoju, tiek ir požiūryje, elgesyje susijusiame su klientais.

Prieš savo vertybes ilgai „nepapūsi“…

Tokios yra pagrindinės, ir kaip jau minėjau, daugiau nei prieš dvidešimt metų išgrynintos, organizacinės priežastys. Ar neatsirado naujų priežasčių susijusių su taip dažnai minimu greitėjančiu gyvenimo tempu, globalizacija, mobilumu ir pan.?

Paminėsiu tik keletą veiksnių, kurie turi įtakos darbuotojo perdegimui, bet dar per mažai nagrinėti, nors norint tikrai juos galima patalpinti ir prie kažkurio ar netgi prie kažkurių iš tų šešių punktų. Taigi, keletas papildomų, jūsų pačių pamąstymui:

–         reorganizacijos, pokyčiai

Aš už pokyčius! Nes be jų gali užpelkėti. Bet aš už tokius pokyčius, kurie ne ant popieriaus ir turi ilgalaikės veiklos strategiją. Ir tokius nelaikau kenksmingais tiems, kurie juose dalyvauja.

Tačiau jei pokyčiai yra iš serijos vienais metais nusisamdėm vienus ekspertus ir tada ėjom į kairę, o kitais metais radom kitus ir tada ėjom į dešinę, o po metų vėl kažkur ėjom… tai jie žalingi ne tik įmonei, bet ir tiems, kurie kartu vaikšto „tudy-sudy“.

–         dažna vadovų kaita ar jų nekonpetensija

Turi sąsajų su ankstesniu punktu.

Na kiek galima kiekvieną iš naujo įvedinėti ir vis padėti įsivažiuoti? (čia citata)

–         pseudo-motyvacijos

Kiek daug dabar žinančių kaip dirbti ir kaip mažai tų, kurie patys taip bandė dirbti…

Apie šiuos tris punktus gali būti daug įdomių diskusijų. Ar ne?

Tuokart einam toliau, kad pasižiūrėti kokie dar išoriniai veiksniai gali įtakoti perdegimo sindromą.

  • socialinės

–         sukeistos prasmės

Šių dienų žmonės ieško prasmės ir savo poreikių patenkinimo dvasiniu aspektu, ne religijoje ar bendruomenės gyvenime, bet darbe. [4]

Iš tiesų, ar darbas gali pakeisti tikėjimą? Pakeisti priklausomybę kažkokiai bendruomenei? Ar darbo kultas ir introjektas, jog tik sėkmingas žmogus yra daug dirbantis žmogus nėra pasmerkti vėliau ar anksčiau sudegti ant perdegimo laužo?

Tyrimas, kuriuo remiuosi teigia, jog negali nei pakeisti, nei užpildyti tikrųjų poreikių patenkinimo, ir gali būti tik potencialus nusivylimo šaltinis, nes tokie lūkesčiai yra per dideli ir nerealistiniai.

–         Formuojamos pseudo prasmės, motyvacijos

Kas matėte serialą „Kostiumuotieji“ (angl. Suits)? Ar atkreipėte dėmesį į tai, kad dirba jie ten ilgas ilgas darbo valandas (nors rytais vis ateina žvalūs)? Kaip jie nardo iš malonumo tame ką jie daro? Ir kaip jie spindi kokybe ir prabanga? Kokie jie ten visi sėkmingi savo veikloje…

Man šis serialas labai patiko, ypač kai už to žavesio mačiau, ir tiesa pasakius, ačiū režisieriams, kad net ir berods jau 5 sezone viešai ištraukė, kas būna, kai tas sėkmingas žmogus lieka vienas su savimi… O būna tada daug tuštumos ir vienatvės. Tiek daug, kad net jie eina pas psichoterapeutus…

Kaip tai susiję su šiuo punktu? Galbūt ne visiems, net tikrai ne visiems, bet kažkam tikrai taip formuojasi gražaus gyvenimo gražus scenarijus… O tai tik blizganti viena monetos pusė.

Iš tiesų, knygų, medijos, filmų pramonės, dabar dar ir socialinių tinklų įtaka formuojant ir motyvuojant, vieniems yra didesnė, kitiems mažesnė, bet ji yra.

Šis sąrašas tikrai ne baigtis. Ir galima būtų dar prie jo ar atskirai pažiūrėti ir į politines, ir į ekonomines priežastis. Pavyzdžiui, kas gyveno 90-aisiais turbūt niekada nepamirš ką reiškia- „tu nesi nepakeičiamas, nes už durų eilė laukia“ ir kaip tai gali užmotyvuoti daryti viską, kad niekada ir niekas daugiau tau neišdrįstų taip pasakyti.

Tuokart trumpai dar apie vieną galimą išorinę priežastį.

  • šeimyninės

Viena iš priežasčių gali būti “programos”, prie kurias rankas prikišo mūsų artimieji – tėvai, seneliai, mokytojai ir kiti mums svarbūs žmonės, kai mes dar negebėjom ir nemokėjom savim tinkamai pasirūpinti.

Kita galima priežastis, tai mūsų pačių pabėgimas į darbą nuo klausimų ar problemų susijusių su šeima. Tai gali būti ir santykiai šeimoje. Tai gali būti ir pats šeimos klausimas, nes ne atsitiktinai daugiau perdegusių žmonių yra vieniši žmonės.

Štai tokios išorinės priežastys. Tikrai ne visos ir ne visai išsamiai.

O tuo pačiu iškyla natūralus klausimas – kodėl vieni žmonės dirbdami tokiomis pačiomis darbo sąlygomis, gyvendami tokioje pačioje socialinėje, ekonominėje ir politinėje erdvėje, turėdami ne mažiau priinstaliuotų programų ir programėlių, vis tik sėkmingai tvarkosi savo santykius su darbine veikla? Kodėl vieni perdega ir net ne po vieną kartą, o kitiems kaip nuo žąsies vanduo?

Neriam gilyn…

3.2 PERDEGIMO SINDROMO VIDINĖS PRIEŽASTYS

Kaip ten dainoje sakoma: “Nieks kits čia nekalts. Mergužėle, tu pati…”

Todėl žiūrim kaip asmeninės savybės, charakterio bruožai ar dar kokios kitos charakteristikos įtakoja polinkį į perdegimą. Atrinkau šias dažniausiai besikartojančias priežastis:

–         perfekcionizmas

–         didelės ambicijos

–         nepagrįsti lūkesčiai

–         baimė suklysti

–         vidinis kritikas

–         maksimalizmas

–         padidinta atsakomybė už kitus

–         super-kontrolė

–         nemokėjimas valdyti, spręsti konfliktus

–         nemokėjimas prašyti pagalbos

–         negebėjimas sakyti NE

–         negebėjimas valdyti savo laiko

–         per didelė empatija

–         egoizmas

–         padidintas jautrumas

–         problemos su saviverte

–         ir t.t

Ir dar daugiau etikečių – narcizai, idealistai, intravertai, o jau kitam tyrime – ekstravertai.

Sąrašas nėra baigtinis ir pilnas prieštaravimų, kur sunku net įsivaizduoti kad viename žmoguje gali tilpti tiek daug kraštutinumų. Ir būtent tas žodis “kraštutinumas” gali būti daug tiksliau, nei visa ta surinkta perdegusio žmogaus dosjė.

Jei aš turėčiau tokių galių, kad su tomis žiniomis ir su ta patirtimi, kurią turiu dabar, man reiktų sukurti perdegusio žmogaus apibrėžimą – tai jis skambėtų taip:

“Perdegęs žmogus – tai žmogus praradęs savo gyvenimo balansą. Žmogus sukeitęs savo asmeninius poreikius su darbo poreikiais. Žmogus atidėjęs savo gyvenimą į “po to”.”

Kažkaip taip. Subjektyviai.

.. bus daugiau!

Dar liko nepaliestos perdegimo pasekmės, dar guli susisteminta informacija apie skirtingų psichoterapijų požiūrį į perdegimo sindromą, dar yra žinios ir patirtis susijusi su pagalba perdegimo atveju ir dar nuolat besigilinant į tą temą, atsiranda visokių minčių ir idėjų. Todėl kažkoks tęsinys bus 🙂

O svarbiausia naujiena:

Jau greitai bus viešas perdegimo sindromo pristatymas ir pirmoji terapinė grupė!!! Apie tai irgi informuosiu atskirai, o jei jus tai domina asmeniškai – tai drąsiai susisiekite: 8-687-38292 arba jurate@gali.lt

Autorė: Jūratė Muchlickytė

LITERATŪRA

1. Tomas Manas, Budenbrokai. Vilnius: Vaga, 1968.

2. Pascal Ide, Perdegimo sindromas gebėjimo duoti liga. Vilnius: Magnificat leidiniai, 2018

3. Michael P. Leiter, Christina Maslach „Six areas of worklife: a model of organizational context of burnout“, Journal of Health and Human Services Administration, Vol. 21, No. 4 (SPRING, 1999), pp. 472-489

4. N. Riethhof , P. Bob „Burnout Syndrome and Lgotherapy: Logotherapy as Useful Conceptual Framework for Explanation and Prevention of Burnout“, Front Psichiatry, 10:382, 2019