P.S. Perdegimo sindromo etapai ir prevencija (2 dalis)

“…Tomas Budenbrokas, dabar keturiasdešimt aštuonerių metų, vis labiau ir labiau savo dienas laikė suskaitytomis ir pradėjo galvoti apie artėjančią mirtį.
Jo sveikata pablogėjo. Apetito stoka ir nemiga, galvos svaigimas ir šalčio krėtimas, į kurį jis visuomet turėjo palinkimą, keletą kartų privertė jį kreiptis į daktarą Langhalsą. Tačiau gydytojo nurodymų jis taip ir nepradėjo vykdyti. Tam stigo valios jėgų, kurios buvo palaužtos neveiklumo ir apsnūdimo metais. Jis pradėjo rytais labai ilgai miegoti, nors kiekvieną vakarą su piktumu nuspręsdavo keltis anksti, kad prieš arbatą galėtų pasivaikščioti, kaip kad daktaras jam buvo nurodęs. Iš tikrųjų jis taip padarė tik du ar tris kartus. Taip jis vykdė ir visus kitus nurodymus. Nuolatinis valios įtempimas, neduodantis jokių rezultatų ir pasitenkinimo, graužė jo savigarbą ir stūmė jį į neviltį.” [1, psl. 572]

Tie, kurie skaitė pirmąją dalį apie perdegimo sindromo sampratą, turbūt pamenate, jog tuo metu Thomas Mann knygos “Budenbrokai” vienam iš pagrindinių herojų – Tomui Budenbrokui buvo 42 metai. Prabėgo šešeri metai…

Daug ar mažai? Kiek gi laiko gali tęstis perdegimo sindromas? Kokie pagrindiniai simptomai? Koks “perdegančio” ar “perdegusio” žmogaus elgesys turėtų kelti susirūpinimą? Kokia savalaikė pagalba galėtų padėti ištrūkti iš tos “velnio peklos”?

2. PERDEGIMO SINDROMO ETAPAI IR PREVENCIJA

Perdegimo sindromas – tai lėtinė ir progresuojanti liga, jei laiku nesiimama jokių priemonių.

Įvairiuose straipsniuose ir darbuose apie perdegimo sindromą galima rasti skirtingai klasifikuojamus perdegimo etapus. Aš naudoju savo pačios susistemintą trijų etapų “šviesoforo” klasifikavimą.

I ETAPAS arba “žalia šviesa”

Simptomai:
– gera psichinė ir fizinė savijauta,
– sveikas nuovargis.

 

 

Žinoma, jog išlaikyti tą idealų darbo režimą ne visada pavyksta ir dėl objektyvių, ir dėl subjektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, moksleiviams ir studentams (kadangi mokslas jiems yra darbas – tai jie lygiai taip pat gali “perdegti”) būna atsiskaitymai, sesijos, egzaminai. Buhalteriams būna balansai ir auditai. Prekybos centruose dirbantiems būna “anšlagai” prieš šventes. Žodžiu, į nugarą kvėpuojant įvairiausiems įsipareigojimams, gali būti laikotarpių, kai tenka “pasispausti” ir daugelis iš mūsų, tuomet, laiko “atsirėžiame” miego, maisto, laisvalaikio, šeimos, draugų ar kt. savo interesų sąskaita.

 Ar žinojote, jog kupranugaris geba neėsti ir negerti visą dieną. Tuomet jam prireiks kelių dienų tam, kad atgautų jėgas. Išskirtinėmis sąlygomis jis gali nieko neėsti ir negerti penkias dienas. tokiu atveju atgauti jėgas prireiks šešių mėnesių?

Prevencija:
– užtenka savireguliacijos (kokybiškas poilsis, atostogos, pomėgiai, bendravimas ir t.t.)

Trumpai tariant, darbas nėra gyvenimo būdas arba priežastis atidėti gyvenimą.

Kaip pasitikrinti?
– Jei po darbo norisi namo, o ryte norisi į darbą (ir čia nieko bendro su “aistra darbui”, t.y be kraštutinumų).
– Jei išeinate atostogų ir esate ramus, jog be jūsų niekas nesugrius.
– Jei turite kitokių interesų nei darbas.
–  …
(patys pratęskite šį sąrašą)

O jeigu taip nebesigauna?
Tuomet keliauji į II-ąjį etapą…

II ETAPAS arba “geltona šviesa”

Simptomai:
– nelankstumas,
– irzlumas,
– cinizmas,
– agresyvumas,
– atsiribojimas,
– atsirandantis psichinis ir fizinis išsekimas,
– prasideda fiziniai negalavimai.

Žmogus, kuris anksčiau dirbo su “užsidegimu”, buvo kolegų dešinė, kairė ranka ir netgi kojos, pamažu pradeda tolti nuo to vardan ko gyveno. Darbas nebeteikia pasitenkinimo, kurio užtekdavo patenkinti netgi visus kitus poreikius. Kolegos erzina. Klientai “išsidirbinėja”. Energijos resursai mažėja ir tada atrandi, jog cinizmo injekcijos visai neblogai pakelia ir nuotaiką, ir ūpą. Iš “mielo ir gero žmogaus” pamažu tampi “neparankiu”, “nemaloniu”, “pasikėlusiu” ar tiesiog “blogu žmogumi”. Lyg to būtų maža, tavo “darbinis arklys” – tavo asmeninis kūnas tampa dar vienu išdaviku. Dažnam tai būna, pirmieji susipažinimai su medicinos įstaigom.

Prevencija:
– būtina psichologinė/psichoterapinė pagalba.
– gali reikėti medicininės pagalbos.

Tai pats ilgiausias perdegimo sindromo etapas. Jis gali trukti metų metus. Gali būti netikėtų pagerėjimų, pavyzdžiui, pakeitus darbą. Tačiau gyvos istorijos rodo, jog tas pokytis ne visuomet išsprendžia problemą iš esmės. Pakeitus darbą, iš tiesų, dažnam būna pagerėjimas – naujas užsidegimas ir energijos antplūdis. Tačiau dažnas vėliau ar anksčiau vėl užlipa ant to pačio grėblio… Iš esmės neišsprendus savo santykių su darbu – tai grįžta ir, deja., bet grįžta jau su dar ryškesniais simptomais.

Dar toks vienas ryškus fenomenas atsirandantis šiame etape – tai savipagalba. Dažnam atsiranda begalinis žingeidumas – ieškojimas pagalbos pradedant klasikine psichologija ir baigiant netradicinėmis rytų ar dar kokių kitų kraštų išmintimis. Ir netgi yra tokių, kurie profesiją pakeičia į naujas pagalbas kitiems. Tačiau tai irgi negarantuoja, jog vėl “nesudegsi” padėdamas kitiems. Taigi, net ir pakeisdamas veiklą į kokią “gydančią” kitus, negali būti tikras, kad negrįši ten kur jau buvai.
Deja, bet tokia realybė.

O jeigu nedarai arba darai nežinodamas ką darai,  arba su tavim daro nežinodami ką daro? Kas tada?
Tuomet keliauji į “velnio peklą”, t.y III-ąjį etapą…

III ETAPAS arba “raudona šviesa”

Simptomai:
– dėmesio sutelkimo problemos,
– abejonės,
– nekompetencijos pojūtis,
– savęs nuvertinimas,
– prasmės praradimas,
– stiprėjantys fiziniai negalavimai,
– depresinė būsena,
– mintys apie savižudybę.

Kiek jums užtrunka padaryti “copy – paste”?
Keistas klausimas. Daugelis net nesusimąsto apie tą kažkokį momentinį veiksmą. Tuo tarpu žmonės pabuvoję šiame etape, tikrai supras kokių didelių pastangų kainuoja atlikti šį veiksmą.

Tai etapas, kai veiksmas vyksta jau gerokai didesniu greičiu. Pasiekus šį tašką jau “gumos nebesigaus ilgai temti”. Daugelis perdegusių žmonių pasiekusių šį etapą turi konkrečias datas, kai ta guma trūko. Vienas dažniausių nutikimų – tai nepaaiškinami auto įvykiai.

“Tuomet ir nutiko lemtingas įvykis. Po sekinančio budėjimo važiavau namo mopedu. Paskutinis prisiminimas – prie šviesoforo kažkas į mane trenkėsi ar trenkiausi aš. Atsipeikėjau ligoninėje su lašeline. Penkioliką dienų. Visiškai bejėgė. Nulaikyti šaukštelį valgant jogurtą prilygo žygdarbiui. Gydytojas kreipėsi į psichologą, o šis ištarė vieną žodį: “Perdegimas”” [2, psl. 9]

Kai kam “nepasisekė”… ir net po jokia logika, ir jokiu sveiku protu nepaaiškinamų avarijų, niekas taip ir nepasakė to, jau tada išlaukto stebuklingo žodžio – “perdegimas”. Ir tas kažkas ne vienus metus ieškojo pagalbos tiek tradicinėje, tiek netradicinėje medicinoje, net kai ta “guma jau buvo nutrūkus”…

Prevencija, o tiksliau pagalba:
– psichoterapijos gali nebe užtekti, gali būti reikalinga ir psichiatro pagalba,
– medicininė pagalba.

Iš tiesų, tai labai sunkus etapas. Nebėra jėgų vaidinti, jog viskas gerai, nėra energijos atlikti net pačius elementariausius veiksmus (pamenat  “copy-paste”), nebetiki savimi, o kūnas išduoda galutinai. Iš pradžių yra daug psichosomatikos ir jei niekas nepaaiškina to kas su tavimi tuo metu vyksta, tai porą kartų “nuryti žarną” pas gastroenterologą ar n-tąjį kartą apsilankyti pas neurologą, kad jis pagaliau tau diagnozuotų meningokoką, vegetacinę  distoniją ar dar kokią atrastą ar neatrastą ligą, KT, MRT, rentgenai, krūvos kraujo tyrimų … ir jokios diagnozės – nei hipochondrijos (kad ir kibernetinės), nei perdegimo sindromo. Belieka tik tikėtis, jog imuninė sistema neišduos…

Šalyse, kuriose perdegimo sindromas yra ne tik liga iš Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) sąrašo, bet ir liga, kurią geba atpažinti – tai šio etapo pacientai dažnu atveju pirmiausia yra hospitalizuojami, o toliau laukia ilgas nedarbingumas, kuris gali trukti nuo 2 iki 6 mėnesių ir ilgiau.

Domina perdegimo priežastys? Skaitykite 3 dalyje
Įdomu pažvelgti – o kokia situacija Lietuvoje? Apie tai skaitykite 4 dalyje
Smalsu kas perdegimo metu vyksta su jūsų kūnu? Skaitykite 5 dalyje

Patiko? Buvo vertinga?
Būsiu dėkinga už ♥ straipsnio viršuje. Ačiū!
Nepatiko? Turite klausimų?
Susisiekite

Autorė: Jūratė Muchlickytė
Skaitau paskaitas bei vedu pavienius ir tęstinius užsiėmimus apie perdegimo sindromą bei jo prevenciją įmonėms, organizacijoms, asociacijoms bei visiems kitiems ūkio subjektams, kurie rūpinasi savo darbuotojų gerove
Individualiai konsultuoju perdegimo klausimais.

LITERATŪRA

1. Tomas Manas, Budenbrokai. Vilnius: Vaga, 1968.

2. Pascal Ide, Perdegimo sindromas gebėjimo duoti liga. Vilnius: Magnificat leidiniai, 2018

Kontaktai

Naujienlaiškis


.

Gali © 2018