Kodėl “kodėl” yra tiesiog kodėl?

Nėrus į visų galų savitobulėjimus, gan greitai teko praryti tokią ypatingai svarbią žinią, jog žodžio kodėl geriau nevartoti, nes šis žodis kitą žmogų verčia jaustis kaltu, verčia teisintis ir t.t. Žodžiu, tie, kurie jau yra ištobulėję, žodžio kodėl nevartoja. Nevartoja – tai nevartoja. Aš save irgi visaip kaip gaudžiau ir laikiausi kaip partizanė, kad neprasprūstų. Jungiau išmonę kaip pakeisti, kad tik kažko be reikalo neužgauti. Bet…
Sakoma, jog Mokytojas ateina, kai mokinys būna pasiruošęs. Taigi anądien einu su šuniu į tašką B. Matyt, jog kiekvienas savo reikalais ir mintimis giliai buvom užsiėmę, nes kai netikėtai, tarsi iš niekur prieš akis išdygo kokių 4-5 m. šviesiaplaukis berniukas, buvom tiesiog pastatyti prieš faktą išgirsti:
– Labas. Aš noriu paglostyt šitą šuniuką.

Kadangi šioje istorijoje mano šuo tik dalyvis, o ne herojus, tai nesiplėtosiu į detales dėl ko taip jau nutiko, kad vaikų jis siaubingai bijo ir dėl to aš su juo nesu sudarius jokios sutarties, kad jis draugiškai galėtų atlaikyti šią šiaip jau gražią procedūrą. Todėl mažajam ateiviui teko apgailestaujant atsakyti dėl tokios galimybės. Ir tada aš išgirdau tokį mano ausims šiaip jau nesureguliuotą:
– Kodėl?

Ateiviukas buvo toks tikras tuo klausimu, kad taip natūraliai gavosi paaiškinti kaip čia taip gyvenime susidėliojo. Matyt, kad nesusimoviau su atsakymu, nes išgirdau:
– Aa, tai ačiū. Viso gero!

Dingo taip greit, kaip ir atsirado. O aš eidama toliau iki taško B stebėjausi ir mėgavausi tuo aiškiu, paprastu ir žemišku kodėl. Pasaulis nesugriuvo, manęs netraumavo, nesumenkino, neapkaltino… Tai palauk… O kodėl tas kodėl buvo tiesiog kodėl? Todėl, kad aš pati jį priėmiau kaip žodį, kaip faktą ir neištraukiau su juo visokių savo išgyvenimų ar norų kažką paaiškinti, pateisinti ar pan.
Ką gi, besisotindama žiniomis, sėkmingai nurijau nekramčius ne savo introjektą*. Pagaliau paragavau, paskanavau, pasimėgavau – naudotinas. Kodėl grįžta į mano racioną, nes:
kodėl yra tik žodis! O emocijas ir jausmus jam suteikia tas, kuris į tai reaguoja kaip į daugiau nei žodį. Ir nieko daugiau!

Beje, o jei tas kodėl atsitinka koučingo sesijoje ar terapijoje ir sukelia tuos visokius nepageidautinus šalutinius poveikius – tai valio! Puiki tema su klientu, kurioje galima atrasti kas iš kur ir dėl ko.

O jei kažkas piktybiškai nori užkodėlčinti? Tai dedi nokdauną atgal (pvz., o kodėl to klausi/teiraujiesi/domiesi?). Na gal ir ne nokdauną, bet tokį taiklų atgal (kaip iš žmogaus besispecializuojančio konfliktų valdyme, tokio pasiūlymo neturėtų būti. Bet…viskas kas žmogiška yra nedraudžiama :))

 

*Introjekcija- tai vienas iš Geštalto psichoterapijos gynybinių/prisitaikymo mechanizmų, kai tam tikrų dalykų visumos paėmimas iš aplinkos ir jos “prarijimas”, neperdirbant ir neasimiliuojant jos pagal savo poreikius ir patyrimą.