Aš neturiu laiko!?.

Kuomet aš sakau, jog aš neturiu laiko – tai šiaip jau aš sakau, kad man šiuo metu kažkas yra svarbiau už tai kas man siūloma. Svarbiau gali būti tikrai kažkokie degantys projektai, kuriuos turiu gesinti ir tikrai tuo metu negaliu būti kažkur kitur. Svarbiau nesusitikti nei susitikti. Svarbiau gali būti ir tiesiog noras patingėti. Svarbiau gali būti dar krūvos kitokių priežasčių. Svarbu tik sau pačiam jas įsivardinti arba bent jau žinoti.  Nes neturėdamas laiko ir kažko nedarydamas – tu vis tiek kažką tuo metu darai. Gerai, tai aš kažką darau, nes gal tai tik apie mane. Tai tik viso labo pasirinkimas. Darboholikai, jei jie turėtų laiko šitą perskaityti, tai galėtų nuoširdžiai pasipiktinti. Kaip buvusi darboholikė, kuo netgi labai didžiavausi, jiems pritarčiau. Nes kai esi toks save visas sudėjęs į darbus, projektus, susirinkimus, susitikimus ir …nepakeičiamumą – tai tikrai ne labai gali suprasti, kad yra dar kažkoks pasirinkimas. Gyveni nuo vieno labai svarbaus įvykio iki kito dar svarbesnio ir dar protarpiais užgesini vieną kitą savo ir ne savo gaisrą. Ir svarbiausia, jog nuoširdžiai tiki, jog kito pasirinkimo nėra. Tiesiog, kažkas taip parenka arba vis netyčia taip kažkaip susidėlioja. Kažkas prikausto nematomom grandinėm, su kuriomis, tiesa pasakius, visai patogu ir net saugu gyventi. Ir nieko tame nėra blogo, jei supranti, kad tai yra tavo pačio pasirinkimas. Čia kaip su tuo medkirčiu, kuris kerta medžius non-stop. Jam siūlo sustoti ir pasigaląsti kirvį, bet jis atšauna, kad jis neturi laiko tokioms nesąmonėms. Kirvis atšipęs, bet jis vis kerta… Kol kokį kartą patrūks, pratrūks arba išmintingai kalbant – perdegs. Tada atsivers labai nemaloni realybė, kad laiko yra. Jo yra ir geram kinui, ir mėgstamam pomėgiui, ir gulėjimui bei į lubas žiūrėjimui, ir šventėms, ir atostogoms, ir vaikams, ir draugams. Ir tada gali būti baisiai baisu ką su tuo laiku daryti, nes įgūdžiai ir įpročiai tai kitokie. Ir galima tada vėl iš (ne)įpratimo kristi į kokį kitą kraštutinumą. Neduosiu patarimų ką daryti, nes patarimai paprastai neveikia, nors ieškoti pagalbos iš šalies perdegus arba jau jaučiant, kad smilksti – tai būtų vienas ir pagrindinis patarimas. Kalbu iš savo ir iš savo klientų patirties.

Taigi, visi mes per parą gaunam tas pačias 24 val. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad būna dienų,kai būna šiek tiek mažiau ar šiek tiek daugiau nei 24 val. Tarkim, šiandien, kai rašau iš paros yra atimta – 0,58 ms.  Ir ryt panašiai gyvensim į minusą. Nors per visus metus vis tik “išeisim” į pliusą +248.09 ms. Ir pripažinkim, kad nesąžininga sakyti, kad neturim laiko. Jo turim lygiai tiek, kiek atseikėta ir visiems vienodai. O sakydami, kad neturim laiko, tai mes sukeičiam pasirinkimo ir laiko sąvokas (apie šį reiškinį skaitykite čia) ir pasikukliname prisiimti atsakomybę už savo dieną ar savaitę, ar mėnesį ar visą gyvenimą.

Jei jaučiate, kad šis tekstas ne tik apie mane, bet ir apie jus – tai kviečiu išdrįsti atrasti laiko susitikimui ar susitikimams ir paieškoti atsakymo – kiek jūs to laiko turite?
Mano kontaktai čia.