Prisiminus savo koučingo pradžios kelią, nevalingai nusišypsau. O šventas naivume! Toks maksimalistinis noras padėti – “išmušant” kliento veiksmų planą ir laukiant apčiuopiamų rezultatų. Ir buvo klientų, kurie ne tik žadėjo, bet ir pasiekė savo užsibrėžtų tikslų. Ir buvo tokių, kurie žadėjo ir nieko nedarė, ir tuo irgi netgi džiaugėsi kaip pačiu geriausiu rezultatu, o aš to nenorėjau suprasti. Iš tiesų laikas parodė, kad ne visada pažadėtus pažadus klientai tęsia, kad ne visos sesijos su konkrečiu rezultatu yra geresnės už tas, kai klientas išeina be konkrečių planų. Ir tada kažkokiu momentu atėjo kažkas tarp nusivylimo ir perėjimo į realybę. Turbūt dėl to ir pasukau į gilesnius vandenis – Geštalto psichoterapijos studijas. O dabar noriu pasidalinti savo asmeniniu atradimu, kai aš supratau kas iš tiesų tose sesijose vyksta ir kodėl gražiai surašytas pačio kliento veiklos planas gali būti prasčiau už vos sekundę trunkantį “trumpą sujungimą” sesijos metu.

Mąstymo ypatumai

Koučingo apibrėžimų yra įvairių, bet tarkim tas, kuris man prilipo – tai pagalba kitam žmogui stimuliuoti mąstymą jam rūpimu klausimu*.

Žodžiai stimuliuoti ir mąstymas man atrodo raktiniais ir tarsi apsako procesą, kur koučas atsako už stimuliavimą, o klientas už mąstymą.  Bet kaip galima stimuliuoti kito žmogaus mąstymą? Paieškos į šį klausimą suvedė su Daniel Kahneman knyga ”Mąstymas, greitas ir lėtas”. Knyga, parašyta Lietuvos žydų kilmės amerikiečių psichologo bei Nobelio ekonomikos premijos laureto, tiesiogiai neturi nieko bendro su koučingu. Tačiau ten aprašytų mąstymo būdų, eksperimentų, elgsenos modelių ir įvairių tyrimų dėka mano sistemoje susivedė A su Z. Aš atradau sau atsakymus kas vyksta koučingo (tiesa pasakius tą patį matau ir psichoterapijoje) sesijų metu.

Taigi, pasak autoriaus, mąstymas yra dviejų tipų: I-os sistemos ir II-os sistemos.

I-oji sistema, kuri atsako už greitą mąstymą veikia automatiškai ir labai greitai, nereikalaudama arba beveik nereikalaudama pastangų .
Pavyzdžiui, kiek yra 2 x 2? Vargu ar kažkam prireikė kažkokių papildomų priemonių ar didelių pastangų, kad atsakyti į šį klausimą.
Arba kaip pabaigtumėte posakį: „jei ne grybai ir ne uogos…“? Daugumai automatiškai be jokių pastangų ir pagalbos susidėlioja šio posakio pabaiga.

 

II-oji sistema, kuri atsako už lėtą mąstymą reikalauja pastangų. Pirmiausia žinoma protinių.
Pavyzdžiui, kiek yra 183 x 42? Ir tarkime, jums reikia gauti atsakymą be kalkuliatoriaus pagalbos. Jei kažkada mokėtės mokykloje, greičiausiai, kad bandysite prisiminti kaip reikia atlikti daugybos veiksmus. Jei to nedarote kasdien, tai ko gero, kad teks šiek tiek paplušėti , kad gautumėte atsakymą. Jei iš tiesų, pabandėte tai padaryti, tai greičiausiai pritarsite, jog įsijungė į atsakymo paieškos procesą ne tik galva, bet ir visas kūnas. Labai dažnai įsijungus šiai sistemai įsitempia raumenys, padažnėja pulsas, pakyla kraujospūdis ir išsipliačia vyzdžiai. Prie pastarųjų dar būtinai grįšiu.

II-oji sistema yra iš principo tokia didelė tinginė ir jei ji mano, kad gali patylėti – tai būtinai ir patylės. Tuo tarpu, I-oji sistema veikia kaip nuolatos veikiantis radijo imtuvas. Paprastai II-oji sistema įsijungia tik tada, kai kyla klausimas į kurį I-oji sistema tikrai neturi  paruošto atsakymo.

Kaip tai veikia praktikoje

Pabandysiu suvesti praktiką su teorija. Tarkim, ateina klientas į koučingo sesiją. Turi aiškų klausimą ką nori išsiaiškinti… ir kartu labai dažnai turi visą eilę atsakymų į tą klausimą. Viskas jau seniai apmąstyta, mintyse gražiai sudėliota. Tai kam tada pas tą koučą eiti? Štai čia ir yra ta koučo (kalbu tik apie save) pagalbos esmė, kad rasti būdus kaip iš to lygio „viską žinau“ (I-oji sistema) patekti į tą gilesnį sluoksnį kur veikia II-oji sistema. Sąžiningai sakau, kad ne visada pavyksta. Bet kai pavyksta, tuomet, įvyksta ore kažkoks trumpas sujungimas. Dažniausiai tai pamatai iš pasikeitusių kliento vyzdžių. Ir tai trunka vos keletą sekundžių. Kartais po to išgirsti tiesiai šviesiai: – bet tai kaip man anksčiau tai nedaėjo..?
Kitas dažnas pavyzdys, kai klientas nieko nežino. Nežino ko tiksliai nori, nežino kaip nori, tiesiog, nežino. Taip, kas mane pažįsta, tai žino tą mano sparnuotą frazę: „Už kiekvieno nežinau yra konkretus atsakymas“. Tik pabaigą ne visi žino, kad prie tos Nežinau šalies atsakymų reikia rasti priėjimą. Ir ta šalis man atrodo, kad randasi kažkur II-os sistemos teritorijoje. Šiuo atveju taip pat nėra jokio vieno būdo, metodo kaip iki ten nukeliauti. Bet ir pas šio tipo klientus yra tekę matyti tuos pačius švytinčius vyzdžius, kai pateko į savo žinojimo teritoriją.

Pasikartosiu, jog  ne visada pavyksta klausimais stimuliuoti tą mąstymą taip, kad klientas patektų iš vienos sistemos į kitą. Kartais į pagalbą tenka pasitelkti kažkokias kūrybines užduotis, eksperimentus. Kartais primygtinai pasiūlyti vietoj standartinio sėdėjimo prie stalo išeiti pasivaikščioti. Kartais pačiam išsakyti savo jausmus dėl to kas vyksta (ypač jei netiki kažkokiais planais ir pažadais).  Bet kokiu atveju, būti procese ne super herojumi, kuris turi kažką išstimuliuoti, bet būti žmogumi, kuris tuo metu yra kito žmogaus proceso dalimi.

Savi-koučingas

Ar įmanoma pačiam vaikščioti tarp tų sistemų? Įmanoma. Tarkime, jei vairuojate autostradoje, kai yra geras oras, mažai mašinų – tai galite sau vairuoti „atsipūtęs“. Bet jei važiuojate keliu, kuris yra slidus kaip ledas – tai jūs vairuojate gerokai labiau įsitempęs ir pasiruošęs įvairiems įmanomiems netikėtumams. Pirmuoju atveju, pas jus  įjungta I-oji sistema, o antruoju į pagalbą jungiasi jau ir II-oji sistema.

II-os sistemos funkcija įsijungia, kai ant kortos pastatyta labai daug ir kai jums ypač svarbu nesuklysti. Todėl kažin ar norėtumėt kaskart statyti viską ant kortos, kad rasti tikrus atsakymus į sau rūpimą klausimą? Turbūt girdėjote istorijas ne tik iš filmų, kai įvykus kažkokiam drastiškam įvykiui, pas žmogų gyvenime įvyko dideli pasikeitimai (pvz., metė vartoti alkoholį ir pan.). Tai yra tie pavyzdžiai, kai „pastačius ant kortos“ įvyko permainos.

Beje, yra dar vienas niuansas, kurį akcentuoja knygos autorius:

”Susidurę su sunkiu klausimu, užuot atsakę į jį, dažnai atsakome į lengvesnį, dažniausiai net nepastebėdami sukeitimo”

Taigi, yra ne viena priežastis dėl ko geriau ieškoti išorinės pagalbos, ieškant atsakymų į jums svarbų klausimą ir darant tai savo laiku, o ne laukiant kol kils gaisras ir tada jau vis tiek kažką reiks daryti.

 

 

 

 

*šio apibrėžimo autorius yra Tomas Misiukonis. Mano subjektyvia nuomone vienas iš geriausiai ir gausiausiai besidalinančių savo žiniomis, už ką Tomui esu labai dėkinga. Daugiau informacijos apie autorių: www.coachingblog.lt