Moteriška lyderystė. Ar lyderystė turi lytį?

Šiandien stebėjau diskusiją moteriškos lyderystės tema. Ne pirmas kartas, kai išklausau diskusijas šia tema, bet šįkart jaučiu, kad temą parsinešiau su savimi ir į namus. Tad nieko geriau negaliu sugalvoti, kaip pasidalinti savo mintimis čia ir dabar.
Pradedu nuo to, kad reikia jau aplamai pasitikslinti ką reiškia žodis “lyderis”. Lietuvių kalbos žodynas sako: “Lyderis – (angl. leader – vadas, vadovas): 1. politinės partijos ar visuomeninės organizacijos narių pripažintas vadovas; 2. sport.: a) sportininkas ar komanda, varžybose užimantys pirmąją vietą; b) svarbiausias grupės žmogus, galintis organizuoti visos grupės veiklą, reguliuoti jos narių tarpusavio santykius.”
Apibūdinimas vyriška gimine pateiktas, bet čia dabar ne apie tai. Dabar apie esmę, dėl ko ir tikslinausi, mat paklausius įvairių pasisakymų vis jaučiasi toks stiprus prieskonis, kad lyderė = verslininkė, vadovė ir žinoma, kad ne bet kokia, bet sėkminga (apie šitą matavimo vienetą nesiplėsiu, bet apie jį turiu irgi ne mažiau abejonių ir klausimų). Viskas būtų kaip ir gerai su tuo lygybės ženklu, jei nesigirdėtų toks stiprus noras iš visų mergaičių užauginti tokias super-moteris. Čia mano sistema ir pakimba. Aš pažįstu tikrai šaunių, įdomių, kūrybingų, verslių moterų. Jas drąsiai galima vadinti lyderėmis. Bet aš lygiai taip pat pažįstu šaunių, įdomių, kūrybingų, rūpestingų moterų, kurios vadinamos “namų šeimininkėmis”. Niekas jų nevertė pasirinkti tokios profesijos. O kodėl nepavadinus to profesija? Taigi, o kodėl jos nelaikomos lyderėmis, jei yra “svarbiausias grupės žmogus galintis organizuoti visos grupės veiklą, reguliuoti jos narių tarpusavio santykius”? Manau, kad šeimos narius pilnai galima prilyginti grupei. Taigi, ar kartais diskutuojant moterų lyderystės klausimu ir ypač svarstant kas yra tos lyderės ar nenorima pastebėti tik vieną lyderių kategoriją?
Kita tema, kuri visuomet diskutuojama tokiuose susitikimuose – tai kelnių ir sijonų santykiai arba tiesiai šviesiai pasakius – tai moterų diskriminacija. Man turbūt labai labai sekėsi, nes aš nežinau kas tai yra. Tikrai, bandžiau perkratyti visą savo kelią nuo vaikų lopšelio – darželio iki šiandien. Ištraukiau 3,5 epizodus:
Epizodas nr1. Darželio auklėtoja (moteris) mane verčia berniukui užrišti batus, nes aš moku ir aš mergaitė (nesu tikra dėl tos dalies, bet tarkim). Aš to nedarau. Gaunu kaip priklauso, bet nedarau, nes aš taip nusprendžiau. Daugiau nieko panašaus nebebandė.
Epizodas nr2. Prieš 3 metus dalyvaujant tarptautiniuose mokymuose, grupelėje gaunam užduotį. Mano grupelėje 4 moterys ir 1 vyras. Viena iš dalyvių (ne iš Lietuvos) pareiškia, kad mūsų grupėj sprendžia vyras, nes jis vyras. Pasakau ką galvoju ir sprendžiam mes su tuo vyru dviese.
Epizodas nr3. Prieš kiek daugiau nei metus vedžiau grupinius mokymus tik vyrams. Pabaigoj vienas pasakė: “galvojom atėjo kažkokia mergaitė čia dar mūsų mokyt, o čia va pasirodo savas bičas!”. Na pavadino mane “biču”. Ir ką? Ir nieko, nes man labai patiko su tais bičais dirbti – pratampėm vieni kitų komforto zonas ir daug gerų pamokų išmokom.
Epizodas nr tas kur 0,5. Prieš 2 savaites vyresnio amžiaus vyras tik prasidėjus mediacijos sesijai išreiškė savo nuomonę: “man atrodo, kad jūs per jauna”. Šiaip tai nebuvo užuominos apie lytį, bet tarkim, jam buvo paprasčiau tai pasakyt moteriai. Na ir ką? Ir nieko. Paklausiau kaip tai gali įtakoti mūsų darbą? Pakalbėjom, padiskutavom, tada žmogus pats pripažino, kad suklydo kaip minimum ant 15 metų. Pasitaiko.
Daugiau neradau. Arba aš akla arba tikrai man tfu tfu tfu sekėsi. Esu turėjus labai mažai vadovų, bet tiek, kiek turėjau, buvo ir vyrai, ir moterys. Ar visi jie buvo lyderiai (man)? Ne. Ir nuo lyties tai nepriklausė! Priklausė nuo įvairių faktorių, kuriuos sudėjus yra tai kas vadinasi – ASMENYBĖ. Taigi, aš nesuprantu tų išskyrimų “moteriška lyderystė” arba “vyriška lyderystė”. Mano nuomone – lyderis tai pirmiausia asmenybė ir visai nesvarbu tai vyras ar moteris.
Ir dar kažkur viduje sukasi klausimas – ar kartais pačios moterys neįpila žibalo ar neįmeta vieną kitą malką, kad ta tema darytų dar didesnį atotrūkį ne tik tarp vyrų ir moterų, bet ir tarp pačių moterų?.. Bet čia jau gal reiktų atskiros diskusijos.

O pabaigai, priminimas moterims:
“Niekas negali Tavęs įskaudinti, įžeisti, pažeminti be Tavo pačios sutikimo”

Kontaktai

Naujienlaiškis


.

Gali © 2018