Atsakomybė

Priešistorė arba keletas tikrų istorijų.

#1
Viename prekybos centre po gan ilgai trukusio prekės pasirinkimo, nuėjus prie kasos paaiškėja, jog  kažkodėl  per tuos kokius 30 žingsnių nuo lentynų link kasų, kaina pakilo kokius 1,5 karto. Man neapdairiai nustebus, iš kasininkės pasipila monologas apie tai, kad viskas toje parduotuvėj yra blogai, kad ji ne prie ko, kad ji tik sėdi čia, nes turi sėdėti…  Nors grandinių, kurios laiko nesimato.

#2
Baudžiamojoje mediacijoje kalbamės su smurtautoju. Kaltę kaip ir pripažįsta. Kaltas, bet… bet dar labiau kaltesni tie devyniasdešimtieji ir tuomet sugriuvusi santvarka. Kalendoriuje 2018 m. Pašnekovui tuomet buvo daugiau nei per pus mažiau metų. Kažkokia juodoji skylė įtraukė jį ir įkalino praėjusiame amžiuje.

#3,4,5…100
Šios istorijos nieko nėra  išskirtinės. Kiekvienas iš mūsų savo aplinkoje ir ne tik TV ekrane, galime rasti tų, kuriems kažkas išrinko blogą valdžią, privertė dirbti nemėgstamą darbą, „apženijo“ už nemylimo žmogaus, užaugino netikusius vaikus, davė pačius prasčiausius gimines, užsakė visada prastą orą…
Žodžiu, Kažkas nepadarė juos laimingais!

Kas bendra tarp visų šių istorijų?

Pasirinkimo laisvė, kurios nėra,  nes pasirenkant reiktų prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Pasirinkimą, kuris gali reikšti ir atradimą, ir praradimą. Ir geriausias pasirinkimas kokį jie sau padarė – tai pasirinko būti Aukomis*.

Kaip sukurti idealią terpę Aukai?

Faktas tas, kad Auka negalėtų egzistuoti, jei kažkas nepadėtų sukurti tinkamos terpės jai gyvuoti.
Geriausias Aukos ir jos kompanionų dramas apibūdina taip vadinamas Karpmano dramos trikampis:

Auka šioje trijulėje vadovaujasi principu:

su manim ne OK, su tavim OK

Aukai yra paprasčiau ir saugiau būti problemoje nei ją spręsti.  Jai reikia, kad ja rūpintųsi, pasakytų kaip ji turėtų elgtis, priimtų už ją sprendimus.

Persekiotojas vadovaujasi principu:

su manim OK, su tavim ne OK

Persekiotojas reikalauja paklusnumo, daugiausia remdamasis atlygiu, bausmėmis ar valdžios pozicija. Jis visaip vengia parodyti savo silpnumą ir jaučia didelę baimę suklysti.

Gelbėtojas vadovaujasi tuo pačiu principu:

su manim OK, su tavim ne OK

Gelbėtojui labai svarbu padėti kitiems. Jis mielai padarys darbus už kitus, jis leis išsiverkti ant jo peties, jis padės kitiems rasti sprendimus ir t.t
Gelbėtojas ypač aršiai veikia, kai atsiduria tarp Persekiotojo ir Aukos.
Tokie štai trys glaudžiai tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys personažai. Ypač Gelbėtojas ir Auka labai gerai jaučiasi savo vaidmenyse. Tačiau tai nėra permanentiniai vaidmenys visam gyvenimui.   Auka net tuose pačiuose santykiuose gali virsti baisiu Persekiotoju ir net labai skaudžiai pulti tą, kuris buvo jos Gelbėtoju. Pastarasis tada perima Aukos rolę.  Paprastai taip nutinka, kai bent vienas iš personažų pabando įkvėpti laisvės.

Turbūt kiekvienas girdėjote ar savo aplinkoj turėjote tokių istorijų, kai pradedi kažką daryti kitaip, pavyzdžiui, kad ir sportuoti ar kitaip maitintis, o gal kažką naujo mokytis ir tada artimesnėje ar tolimesnėje aplinkoje atsiranda kažkas kam tai atrodo nesąmonė ir kelia pasipiktinimą bei priekaištus, jog „anksčiau buvo normalus žmogus, o dabar sublūdijo“. Atkreipkite į tai dėmesį kitą kartą, ypač jei jūs esat tas „sublūdijęs“. Koks vaidmuo buvo skirtas jums?

Ką daryti jei vaidmuo nebetinka?

Jau minėjau – „įkvėpti laisvės“ arba prisiimti atsakomybę už save. Taip, būtent už save! Čia kaip tuose skrydžių instruktažuose – pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti pačiam (suaugusiam), o tik paskui pasirūpinti kitu (vaiku).

Lengva pasakyti – prisiimk atsakomybę už save, o kaip tai padaryti?

Nepaminėjau, kad kartais Auka dar būna pavadinama vaiku. Vaiku, kuris bando gauti dėmesį, kurio negavo vaikystėje. Todėl reikia atrasti savo būdą kaip suaugti. Kartais padeda atradus, jog galima būti stipresniu pasirūpinus silpnesniu už save. Aišku yra ta plona linija nepersiristi į Gelbėtoją, bet iš praktikos esu mačiusiu sėkmingų atsisveikinimų su vaikyste, būtent tokiu būdu. Kadangi irgi esu pabuvojusi Aukos vaidmenyje (nors sako, kad buvusių nebūna)  – tai man reikia kartais labai labai supykti… ant savęs, t.y pažadinti savo vidinę agresiją.

 Žodžiu, Aukai reikia daugiau savarankiškumo, mažiau pagalbos iš šalies ir būtinai save girti net už menkiausią rezultatą. O užstrigus užduoti sau klausimą: kokį vieną dalyką aš galiu padaryti, kad pagerinti šią situaciją?

Persekiotojai
, iš tiesų, yra puikus vadovai, mokytojai, konsultantai ir įkvepėjai. Tik jiems reikia kantriai mokytis pasitikėti kitais, mokytis priimti kitokią nuomonę, mokytis leisti kitiems daryti savo klaidas. Leisti sau susimauti ir prisiimti atsakomybę už savo susimovimą, o ne už visas įmanomas ir neįmanomas kitų „netobulų“ žmonių klaidas. Kaip buvusi Persekiotoja – tai galiu pasidalinti ir asmenine patirtimi . Man padėjo, padeda ir tikiuosi, kad jei reikės tai vėl ir vėl padės – smalsumas! Toks paprastas, vaikiškas smalsumas užduodant klausimus:  „o kaip Tu tai padarysi? o kaip Tu to pasieksi? o kaip Tu tai išspręsi?“, net kai atrodo, kad tobuliausią ir geriausią atsakymą aš jau seniai žinau. Man kosmosas atsivėrė, kai pabandžiau! Daug didesnis pasitenkinimas ir visai kitokia dalyba. Ir karūna nuo galvos tikrai nenukrito… nes jos nebereikia.

Gelbėtojai turi savybes, kurių reikia tarpininkaujant, užsiimant koučingu, mediacija, psichoterapija ir pan. Tik kad nebūtų perlenkta lazda ir nepradėtų gyventi Aukos gyvenimo, reikia mokytis atskirti savo atsakomybę nuo kito asmens atsakomybės. Ir taipogi kaip buvusi Gelbėtoja – tai galiu pasidalinti, jog jei esi būtent bent vienoje iš tų aukščiau paminėtų profesijų, t.y „padidintos rizikos zonoje“ – tai privalai, tiesiog be jokių kalbų privalai, turėti asmeninę terapiją, o dirbant su klientais ir supervizijas.  O dar man padeda mano pačios sentencija:

„Nenužudykite kito stiprybės ir gebėjimų savo gailestingumu“

Taigi, idealiu atveju, kai kiekvienas iš vaidmenų prisiima atsakomybę už savo veiksmus- tai nebelieka tokių aštrių bendravimo kampų ir trikampis virsta į bendrumą ir vientisumą simbolizuojančią figūrą – apskritimą:

Ir pabaigai prie šios istorijos apie dramas įžymiausios prancūzų klasicizmo komedijos kūrėjo Žano Batisto Moljero  mintis:

„ Mes esame atsakingi ne vien už tai, ką darome, bet ir už tai, ko nedarome“

*žodis “Auka“ šiame tekste nesusijęs su  nuo kokios nors nelaimės nukentėjusiais ar žuvusiais žmonėmis.