Istorija kvepianti apelsinais arba kodėl bendradarbiavimas geriau už kompromisą?

Tarkime, jog ši istorija nutiko tokią gražią ir snieguotą dieną kaip šiandien, kažkur Šeškinėje, kažkokioje 10 m2 virtuvėje.
Ir sutapk tu man taip, kad dvi sesės Lina ir Liepa atėjusios tuo pačiu metu į tą virtuvę lyg susitarusios tiesė rankas prie to pačio apelsino, kuris vienas vienintelis pupsojo ant stalo ir viliojo savo oranžiniais skruostais. Jos dvi, o apelsinui nors persiplėšk! Sprendimas buvo rastas be žodžių ir apelsinas net nespėjo persiplėšti, kaip aštrus peilis jį perrėžė pusiau. Lina su savo pusele nuėjo prie sulčiaspaudės ir pradėjo iš jos spausti sultis. Vargšas apelsinas stengėsi kaip išmanydamas, bet ką ten išspausi iš tos puselės… Liepa, tuo tarpu, pradėjo kantriai tarkuoti kitos puselės žievelę, busimam pyragui paskaninti. Apelsinas ne mažiau stengėsi, bet ką čia beprisistengsi, teko sesei ir pirštus šiek tiek nusitarkuoti.

Tokia štai istorija ir visai nesvarbu kur ir su kuo ji nutiko, nes tai nutinka nuolatos.
Iš tiesų, kompromisas yra geresnis konfliktų sprendimo stilius nei, tarkime, vengimas, prisitaikymas ar konkuravimas. Kartais galbūt ir vienintelis būdas dalinti ne tik gramais, bet ir miligramais. Tačiau jei suinteresuotos šalys garsiai aptarinėtų savo poreikius prieš priimdamos sprendimus, tai dažnai galėtų paaiškėti, jog poreikiai nėra prieštaringi, o kaip tik gali vienas kitą papildyti.

Kaip tuos poreikius aiškintis?
Kalbėtis. Užduoti klausimus. Išgirsti atsakymus. Vėl užduoti klausimus. Ir vėl išgirsti atsakymus.
(kartoti tiek kiek reikės).

Tik kartais labai sunku pradėti kalbėtis. Labai sunku klausti. Labai sunku išgirsti ką sako kita pusė. Tokiu atveju, geriausias „kompromisas“ būtų mediacija.