Įpročiai

Kas yra įprotis ir iš kur jis atsiranda?
Tradiciškai pasitikrinu žodyne: „Įprotis – elgesys, pasidaręs gyvenime įprastas, pastovus.“ Daugelį dalykų savo gyvenime mes įsicinkinome daryti autopilotu: keltis ryte, valyti dantis, vairuoti, valgyti, bendrauti taip, o ne kitaip, dirbti, vadovauti, sportuoti arba nesportuoti, reaguoti, rodyti emocijas tokias, o ne kitokias… šimtai dalykų, kurių atsiradimo šaknis sunkiai beatkastume ir kuriuos darome net nesusimąstydami taip, o ne kitaip. Būtent tai ir yra įprotis, nes jis pasireiškia tada, kai smegenys nustoja dalyvauti priimant sprendimą.

Kokie įpročiai būna?
Radau įvairius įpročių skirstymus. Pavyzdžiui: profesinius, buitinius, socialinius, asmeninius. Tačiau toks jau tradiciniu tapęs įpročių skirstymas yra skirstymas į:
– Gerus. pvz., laiku eiti miegoti, sportuoti ir t.t
– Blogus. pvz., vėluoti, valgyti prie televizoriaus ir t.t
– Žalingus. pvz., rūkyti, vartoti alkoholį ir t.t
Atrodytų lyg ir gebame ypač ant kitų atskirti koks įprotis prie kokios kategorijos priskiriamas, bet bėda ta, kad mūsų smegenys pačios negali pasakyti, kuo skiriasi blogi ir geri įpročiai.

Tiesa, dar būna mūsų pačių ir ne mūsų pačių susiformuoti įpročiai. Taip, būna ir ne mūsų. Juk daugelį dalykų, ne tik vaikščioti ir kalbėti mes išmoksta su kitų žmonių pagalba. O jie tai, nors ir ne iš blogos valios, bet perdavė mums pagal savo elgesio modelį, kuris galbūt dabartiniam mūsų gyvenimo etape visiškai neatitinka mūsų poreikių. Todėl sakyčiau, kad pastarasis identifikavimas – ar taip aš tikrai noriu elgtis, ar taip mane kažkas išmokė, yra labai svarbus.

Kaip keisti įpročius?
Jau seniai įrodyta, jog įpročio nei su stebuklinga lazdele, nei dar kažkaip kitaip tiesiog neįmanoma „išjungti“. Vienintelis įmanomas būdas – tai vieno įpročio pakeitimas kitu įpročiu. Teigiama, kad dažnai žmonės keičia įpročius, kai įvyksta kažkokia nelaimė, tragedija. Turbūt tame yra tiesos, nes atsidūrus dugne ir atsispyrus gali išplaukti visai į kitus vandenis… Bet tikrai nebūtina sėdėti sudėjus rankų ir laukti kol kažkas trinktelės per galvą.
Štai keletas patarimų savanoriškam pokyčiui:
– Sąmoningumas. Aiškus suvokimas kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidina įprotis, kurį nori keisti. Ir čia būtinai turi būti planas-chuliganas kaip senoji programa bus sukeičiama su naująja.
– Valia. Daugelis studijų rodo, kad valios stiprybė yra vienintelis ir svarbiausias komponentas sėkmei pasiekti. Bet su ta valia nereiktų persistengti. Pasak mokslininkų, valios jėga – tai yra raumuo. Toks pat raumuo kaip kojų ar rankų. Ir tas raumuo sunkiai ir smarkiai dirbdamas pavargsta. Dėl to persistengus ir atšoka noras ką nors daryti toliau.
– Motyvacija. Kitų dar vadinama troškimu ar geismu. Tai asmeninė veiksmus skatinanti jėga. Dažniausiai su motyvacija viskas gerai pradiniame etape. Reikalai gali pradėti šlubuoti procese. Todėl rekomenduojama įpročio keitimą suskirstyti mažesniais etapais. Tikėtina, kad jei sėkmingai įveiksite vieną etapą, tuomet, atsiras sveiko ūpo tęsti procesą kitame etape.
– Priklausomybė tikslinei grupei. Įvairios studijos įrodė, kad keisti įprotį lengviau bendraminčių, žmonių susidūrusių su ta pačia problema, draugijoje. Pvz., anoniminiu alkoholikų draugija.

Tiesa, yra dar vienas slaptas būdas greitai ir neskausmingai pakeisti įprotį – tai mylėti kažką labiau nei patį įprotį.

Kaip formuojasi naujas įprotis?
Yra įvairių teorijų ir praktikų. Man asmeniškai artimas šis buvusio krepšinio komandos trenerio, o dabar verslo konsultanto ir koučerio Tom‘o Bartow 3 etapų modelis:
I-as etapas „Medaus mėnuo“
Tai etapas, kai daug motyvacijos ir įkvėpimo. Viskas įmanoma! Pamenat, kai kokiam seminare užsiturbinat ar jus užturbina ir tuo metu atrodo, kad viskas – išeinu ir pradedu gyventi naują gyvenimą? Tai vat kaip tik apie tokį ūmų įkvėpimą ir eina kalba.
II-as etapas „Per negaliu“
Bet negali gi žmogau gyventi vien ant motyvacijos ir įkvėpimo bangos…. O seni įpročiai tik ir laukia, kol jūs vieną dieną „paslysite“. Svarbiausia šiame etape kantriai atsilaikyti ir:
– Pripažinti sau, kad jūs esate situacijoje, kai norite keistis, bet esami įpročiai jums trukdo tai padaryti. Nepamirškite, jog kiekvienas net milimetrinis pokytis tolina jus nuo senųjų įpročių.
– Užduoti sau 2 klausimus: Kaip aš jausiuosi jei tai padarysiu? Kaip aš jausiuosi jei tai nepadarysiu?
– Įsivaizduoti iki pačių smulkiausiu detalių kaip jūs gyvensite po kokių 5 metų, jei nieko nekeisite. Tereikia būti sąžiningu su savimi. Gal iš tiesų- tai ne jūsų kelias ir senieji įpročiai kaip tik yra jūsų sąjungininkai? O gal kaip tik aiškiai pamatysite, kad verta ir dar kaip verta vėl save „paturbinti“ ir eiti į priekį.
III-ias etapas “Antroji prigimtis”
Kaip ten sakoma – įpratimas yra blogiau už prigimimą. Tik ne šiuo atveju, jei sąmoningai ir kantriai tą įpratimą „instaliavote“ į save! Tiesa, mokslininkai įrodė, kad senieji įpročiai niekur neišnyksta. Jie tik užblokuojami mūsų smegenų struktūrose. Iš vienos pusės puiku, nes pavyzdžiui nusileidus po atostogų Vilniaus oro uoste ir įsėdus į mašiną, prie kurios vairo nesėdėjote jau visas 14 dienų, jūs be problemų prisimenate kaip užvesti ir net kaip vairuoti mašiną. Iš kitos pusės, visuomet yra pagundų grįžti prie senų įpročių, ypač tų kurių norėjome atsikratyti. Paprastai atkritimams būdinga ši simptomatika:
– nusivylimai nauju įpročiu. Tiek pastangų dėjau, o tik toks rezultatas….
– aplinkos pakeitimas. Ai, atostogauju aš, tegul paatostogauja ir mano nauji įpročiai…
– artimieji, draugai. Buvo visai normalus žmogus, o dabar …
– sureikšminimas. Kai įprotis pradeda spręsti už pačio įpročio kūrėją….

Ką tuomet daryti, kai „nusimuša“ programa?
Kantriai grįžti jei ne prie pirmojo, tai prie antrojo etapo.

Per kiek „instaliuojamas“ įprotis?
Kam apie tai kalbėti, jei visi iki puikiai žino tą 21 dienos terminą? Bet ne viskas tiesa, kas garsiai skamba. Istorija tokia, kad praėjusio amžiaus 6-ąjame dešimtmetyje toks plastikos chirurgas Maxwell‘as Maltz pastebėjo, kad klientams priprasti prie kūno pasikeitimų po plastikos operacijų ar amputacijų trunka panašų laikotarpį, t.y ne mažiau nei 21 dieną. Daktaras pradėjo stebėti ne tik savo pacientų pokyčius, bet ir eksperimentuoti su įpročiais. 1960 m. jis išleido knygą „Psicho-kibernetika“ (anglų k. „Psycho-Cybernetics“), kuri buvo parduota milijoniniais tiražais. Sėkmės mokytojai sėkmingai „užsikabliavo“ už 21 d. Nors pats autorius daktaras Maltz‘as knygoje rašė, jog mažiausiai 21 d.
Kodėl taip patrauklu tapo deklaruoti, kad įprotį galima pakeisti per 21 d.?
Tai pakankamai trumpas laiko tarpas, kad žmonės patikėtų, jog tai veikia. Jei pasakysi, kad per savaitę – nepatikės, nes per trumpas laiko tarpas, jei pasakysi, kad per mėnesį – tai jau per ilgas laiko tarpas, kad iš vis kažką pradėti… O kaip yra iš tiesų? Ar yra kažkoks minimalus ar maksimalus laiko tarpas per kurį įprotis tampa natūralia gyvenimo dalimi? Žurnale „European Journal of Social Psychology“ publikuotoje studijoje, kurią atliko Londono Universiteto Koledžas (anglų k. University College London) aprašoma, jog buvo tiriami 96 žmonės daugiau nei 12 savaičių. Kiekvienas dalyvis buvo pasirinkęs po vieną naują įprotį. Studijos išvada tokia, jog vidutiniškai reikia daugiau nei 2 mėnesių arba turbūt, kad gražiau skambėtų – 66 dienų, kad įprotis taptų automatiniu. Ir iš tiesų, tai labai individualu, nes gali trukti ir 18 dienų, ir 254 dienas.
Tai ką daryti, kai viskas taip plačiai „nuo … iki“?
Mėgautis ir gyventi procesu! Neversti savęs sutilpti į kažkokius rėmus, ypač jei tie rėmai tiko kaimynei Stasei ar bendradarbei Onai. Kiekvieno ir motyvacijos, ir galimybės individualios.

Ar keičiant vieną įprotį keičiasi kiti įpročiai?
Tyrimai įrodė, kad tikrai taip. Keičiant vieną įprotį tarsi įsijungia grandininė reakcija ir tai įtakoja ir kitų įpročių pasikeitimą. Tai vadinasi Domino efektu. Vienoje studijoje aprašyta kaip dalyviai turėjo pakeisti įprotį leisti laiką prie televizoriaus kitais įpročiais. Tyrimo rezultatai parodė, jog šio įpročio pakeitimas, pasirodo pakeitė ir jų maitinimosi įpročius, nes anksčiau leisdami laiką prie televizoriaus dauguma dalyvių kartu ir daugiau valgydavo.
Taigi, jei norite pakeisti kokį įprotį pirmiausiai gerai paanalizuokite kokios grandinės dalis yra tas jūsų įprotis ir pradėkite keitimo procesą nuo to, kuris reikalauja mažiausiai pastangų ir motyvacijos. Kodėl mažiausių? Todėl kad pasiekus vieną rezultatą atsiras daugiau motyvacijos judėti toliau. Dažniausiai prarandame ūpą tęsti būtent todėl, kad pačioje pradžioje per aukštai užsikeliama kartelė.

Ir pabaigai apie įpročių grandinę iš Charles‘o Duhigg knygos „Įpročio galia“:
„Tyrimai atskleidė, kad šeimos, kurios valgo pietus kartu užaugina vaikus geriau atliekančius namų darbus, gaunančius geresnius pažymius, geriau valdančius emocijas ir labiau pasitikinčius savimi. Kažkodėl tie pirmieji pokyčiai pradeda grandinę, kuri pagelbsti įsigalėti ir kitiems geriems įpročiams“.

Sėkmės atrandant, keičiant ir susidraugaujant su savo įpročiais!
Jūratė

ps Įprotis laikytis įpročio yra pats stipriausias iš įpročių!