Pavydas

Paskutinę savaitę praleidau ieškojimuose. Ieškojau pavydo. Tiksliau informacijos apie šią emociją. Mielai dalinuosi, nes gal dar kažkam be manęs, pavydas pasirodys kitokioje spalvų paletėje.

Taigi, kas yra tas pavydas?

Ir čia man asmeniškai buvo visiškas netikėtumas. Netikėtumas tame, kad lietuvių kalboje praktiškai yra naudojamas tik vienas ir tas pats žodis – pavydas, o kitomis kalbomis dažniausiai yra du žodžiai apibrėžti pavydą:

1. Pavydas (pvz.: anglų k. envy; rusų k. зависть) – troškimas materialinių dalykų, pasiekimų, galios ir pan., kuriuos turi kažkas kitas. Pavyzdžiui, tu pavydį kaimynui, kad jo žmona supratingesnė, mielesnė, šaunesnė ir t.t.

2. Pavydas (pvz.: anglų k. jealousy; rusų k. ревность) – netekties baimė, kai pavydima savo mylimo žmogaus, baiminantis jo netekti. Pavyzdžiui, tu pavydį savo žmonos su kuria per daug maloniai ir flirtuojančiai bendrauja tavo kaimynas. Tiesa, kai kuriuose šaltiniuose toks pavydas lietuvių kalboje yra vadinama pavyduliavimu, bet mano subjektyviu pastebėjimu, buitinėje kalboje vis tik naudojamas tas pats pavydo pavadinimas, o ne kažkoks švelniau skambantis pavyduliavimas.

Tai aš ieškojimuose nukrypau tik į pirmąją pavydų rūšį.

Kokiomis spalvomis pavydas piešiamas? Apie juodą ir baltą pavydą ir darželinukai žino. O kaip su kitom spalvom?
Taigi, pavydo kategorijos sukryžmintos su spalvomis:
➢ Juodas pavydas. Linkime kitam žmogui blogo, nes manome, kad tas žmogus kažko nenusipelnė. Pats prasčiausias pavydas. Ne tik todėl, kad daug nuoskaudos ir pykčio, bet ir todėl, kad juodai pavydime dažniausiai ne ”žvaigždėms” iš žurnalų viršelių, bet žmonėms, kurie yra šalia ir kurių gyvenimai panašūs į mūsų.
➢ Baltas pavydas. Tik plonytė linija skiria šį ”gražų” pavydą nuo susižavėjimo. Tačiau esminis skirtumas yra. Pavydint mes lyginame kitą žmogų ar jo situaciją su savimi. Žavintis – tiesiog tvirtiname faktą kaip kitam žmogui sekasi. Didesnėmis dozėmis baltuojant, pavydas gali peraugti į juodą pavydą. Tiesa, kadangi neseniai gvildenau komplimentų temą – tai pasakymas “aš tau baltai pavydžių” NĖRA komplimentas.
➢ Pilkas pavydas. Pasirodo yra ir toks. Prisipažinsiu visiškai nebuvau apie tokį girdėjus. O pasirodo, kad tai vienas gajausių šių dienų pavydų! Ypač socialinių tinklų gyventojų tarpe. Pagrindinis apibūdinimas – tai nemokėjimas džiaugtis kito žmogaus sėkme. Žodžiu, jei nekomfortiškai pasijunti kito žmogaus draugijoje (netgi virtualioje): dingsta nuotaika, atsiranda apatija, nepasitenkinimas, depresinės nuotaikos – tai ar tik neslankioja ore pilkasis pavydas?
Tyrimai rodo, kad Facebook’as yra vienas stipriausių šio pavydo iššaukėjų ir šio pavydo pasekėjų gretos nuolat didėja. Na žinoma, virtualiame pasaulyje dauguma rašo, deda nuotraukas apie sėkmingus dalykus ir kur tada žmogau neužpavydėsi, jei realiame gyvenime sėkmė vaikšto daug mažesniais žingsniais ir netgi ne kasdien, o fantazijos susikurti bent jau virtualią sėkmę, neužtenka…

Kaip dėl tos mirtinos nuodėmės?
Pavydas – mirtina nuodėmė. Žinome arba bent jau viena ausim girdėjome. Bet gamta kažkodėl sukūrė tokią emociją. Todėl jau vien dėl to negali būti vien viskas “negražu” ir “negerai”. Moksliniai tyrimai rodo, kad pavydo šviesioji pusė skatina žmogų augti ir tobulėti. Dar įtakoja savęs gerbimo ir savikontrolės vystymąsį. Tiesa, yra viena sąlyga – turi pats aiškiai suvokti, jog tavyje gyvena pavydas.
Kitu atveju, pavydas tikrai yra griaunantis jausmas. Jį paprastai lydi visa puokštė palydovų – kaltė, nuoskaudos, maža savivertė, baimės, pykčiai ir pan. O kur dar ponas Kritikas, kuris mielai alyvos ant ugnies užpila.

Kaip dėl įeinančio pavydo?
Sakoma, kad pavydą greičiau pastebi pavydintis žmogus. Taigi, jei pastebite, jog kažkas jums pavydį:
➢ Šiek tiek atsiribokite ir mažiau dalinkitės su tuo žmogumi faktais iš savo „sėkmės istorijos“;
➢ Mažiau girkitės apie savo pasiekimus;
➢ Sugraudinkite pavyduolį pasidalindami ne tik sėkmingais faktais. Užuojauta/gailestis yra didžiausias pavydo priešnuodis; Iš asmeninės patirties, su baltais pavyduoliais tvarkausi užbėgdama už akių su fraze „aš pati sau pavydžiu!“ + kažkoks hiperbolizuotas (ok, susarkastintas) faktas. Pvz.: „Aš pati sau pavydžiu! Man taip sekėsi, nes toje situacijoje miegodama kaip dramblys (jei ką, tai jie miega po 3 val.) ir valgydama, kaip vėžlys (jei ką, tai jie retai valgo) – išlikau visai neblogu žmogumi ir t.t.”. Šiuo atveju, vienas iš dviejų – arba iššauksite supratingumą/užuojautą arba galutinai pateksite į juodus sąrašus. Bet pabandyti verta, nes toks visai smagus savi-pavydo mini šou.

Kaip dėl išeinančio pavydo?
Protingos knygos sako – kovoti. Tik kaip kovoti – tai jau ne tiek ir daug tų variantų:
➢ Priimti faktą, kad jauti pavydą;
➢ Išsiaiškinti šaltinį ir išsianalizuoti kodėl tai jus veikia;
➢ Įvertinti savo pasiekimus ir trūkumus;
➢ Žiūrėti į situaciją kuo plačiau, nes galbūt tam kuriam pavydima, pavyzdžiui, sėkmingo verslo, dėl to neturėjo laiko sukurti sėkmingos šeimos ar pan.;
➢ Linkėti tam, kam pavydime gero. Suprantu, kad skamba idiotiškai, bet tikrai veikia! Kodėl? Todėl, kad jei tam kitam ir toliau seksis arba dar labiau pasiseks – jūs būsite prisidėjęs prie tos sėkmės. Na, argi tada pavydėsi to prie ko prisidėjai?
➢ Nelyginti savęs su kitais, o lyginti su savimi prieš savaitę, prieš mėnesį, prieš metus ir t.t

Ar pasakyti kitam žmogui tiesiai šviesiai – „aš tau pavydžiu“?
Vienos nuomonės neradau. Yra ir už, ir prieš. Turbūt priklauso nuo intencijos su kokiu tikslu nori pasidalinti šia žinia su savo pavydo objektu. Jei pasakyti, kad pasakyti – tai viena istorija. Jei pasakyti siekiant kažką tikrai keisti – tai tada, bet kokiu atveju, tai darbas su savimi. Kitas žmogus, neištrauks iš tavęs kokie tavo talentai, gabumai ir visokie kitokie gėriai pavydi iki pažaliavimo. Pasikartosiu – tai tik darbas su savimi.

Žodžiu, kažkas pavydi mums, kažkam pavydim mes… C’est la vie!

Pati sau pavydėdama, jei dar kažkas be manęs, perskaitė iki šios vietos,
Jūratė

Kontaktai

Naujienlaiškis


.

Gali © 2018